Pirmosios žydų šeimos Marijampolėje apsigyveno XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai, anų laikų papročiu panoro prie dvaro turėti miestą. Toks miestas imtas kurti pašešupyje buvusiame  Stara Budos kaime, jį  pervadinus Starapole. Į miestelius žydus viliojo perspektyva saugiai ir pelningai prekiauti turguose tarpininkaujant tarp kaimiečių ir miesto gyventojų. 1758 metais Prienų seniūnės grafienės Pranciškos Butlerienės marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo ji dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, minimi ir žydai. Ten rašoma: „ Kad Jurisdika visados ramybę turėtų atlaidų ir jomarkų metu, nustatau, kad joje jokie pirkliai krikščionys ir žydai iš Prienų seniūnijos, juo labiau, svetimi jokios krautuvės, prekybos ir karčemos jokiu būdu nelaikytų.“ ¹ Manoma, kad šios tautos žmonės apsigyveno Starapolėje atvykę iš Kalvarijos, kuri tuo metu jau turėjo žydų kahalą (bendruomenę), ir kur veikė keletas sinagogų.

Duomenų apie miesto gyventojus, o tuo pačiu ir apie žydus, pirmaisiais miesto augimo metais nėra daug, o ir tų negausių duomenų interpretavimas kartais būna netikslus ar klaidingas. Algimantas Miškinis knygoje „Marijampolės miestas iki 1940 metų“ aptardamas 1775 m. Marijampolės padūmės mokesčių sąrašą rašo- „Kadangi vidutinėje to meto LDK miestelėno šeimoje buvo 4-5 žmonės, tai Marijampolėje kartu su įsikūrusiais marijonų jurisdikoje iš viso galėjo būti 350-430 gyventojų.“ ² Tuo metu mieste buvo 81 miestelėno dūmas (šeima), tame tarpe 42 žydų. Panašiai gyventojų skaičius išvedamas ir analizuojant 1782 metais sudarytą Prienų seniūnijos inventorių. Šiame inventoriuje gana smulkiai surašyti ir Marijampolės miesto gyventojai- viso įrašytos 99 šeimos. Jos suskirstytos į tris grupes: žydų -57 šeimas, savininkų- 10 ir daržininkų-32. Šeimų sudėtis nurodyta tik dviejų pastarųjų gyventojų grupių (savininkų ir daržininkų) ir tai tik tuomet, jei tai buvo ne kitataučiai. Taigi 57 žydų, 7 vokiečių, po 1 italo ir totoriaus šeimų sudėčių inventoriuje nėra. Koks buvo jų  dydis iš šio inventoriaus neaišku. A.Miškinis, žinodamas  krikščionių šeimų sudėtį, išvedė vidutinį jų dydį t.y. 4,33 žmogaus vienoje šeimoje ir tą koeficientą pritaikė žydų šeimų dydžiui nustatyti. ³ Kur čia suklysta ? Trumpai atsakant-blogai, kad 1775 m. sąrašui taikomas visos valstybės šeimų narių vidurkis, o 1782 m. inventoriui – krikščionių šeimų vidurkis taikomas ir žydams. Taip skaičiuojant prie tiesos net nepriartėsime, nes žydų šeimos būdavo žymiai gausesnės nei krikščionių šeimos ir skaičiuojant jų dydį reikia taikyti kitokius vidurkius. Tradicinėje žydų šeimoje užaugdavo trys- keturi ar net daugiau vaikų. Priežasčių jų šeimų gausumui galėjo būti įvairių (higienos reikalavimų griežtesnis laikymasis, bendruomenės pagalba vargstantiems jos nariams, efektyvesnė sveikatos apsaugos sistema ar pan.), bet faktas, kad žydų šeimos savo gausa smarkiai lenkė krikščionių šeimas.

Kad aiškinimai apie klaidas nebūtų tik teoriniai, pateiksiu faktus- istorijos šaltinius. 1764 m Abiejų Tautų Respublikos seimas priėmė sprendimą atlikti pirmą visuotinį valstybės žydų surašymą. Yra išlikę nemažai Sūduvos gyventojų žydų šio surašymo dokumentų ir dabar jie saugomi Vilniuje, Lietuvos valstybės istorijos archyve. Štai kad ir Kalvarijos miesto 1765 metų žydų surašymo inventorius, kuriame surašytos 138 žydų šeimos, o jose 1003 žmonės 4 (aplinkinėse karčemose ir kaimuose gyveno dar virš šimto žmonių, bet mes skaičiuosim tik miesto gyventojus). Nesunku suskaičiuot, kad vidutinis Kalvarijos miesto žydų šeimos dydis buvo beveik 7,3 žmogaus. Vilkaviškio mieste tais pačiais 1765 metais gyveno 146 žydų šeimos. Jose iš viso 1054 žmonės (516 vyrai, 503 moterys ir 35 vaikai). 5 Ir vėl šeimos vidurkis 7,2 žmogaus. Kaimyniniame Liudvinavo miestelyje gyveno 42 žydų šeimos, o jose buvo 304 žmonės (į šį skaičių įtraukti ir vaikai neturintys vienerių metų- tokių buvo 19) 6  Liudvinavo šeimų vidutinis dydis 7,2 žmogaus. Oponentai pasakys, kad pateikti faktai gali netikti Marijampolei, nes nėra tikslesnių duomenų apie mūsų miesto žydų šeimas. Jiems galima atsakyti, kad Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomas tų pačių 1765 metų Marijampolės priekahalio (trumpai paaiškintumėm – mūsų miesto žydų bendruomenė tik pradėjusi vystytis, žemiau pakalbėsim plačiau) apėmusio miestą ir jo apylinkes, žydų šeimų surašymo dokumentas pavadintas taip: „Registr Zydow tak w Miescie Marianpolu, Jako y po Wioskach, to iest w Partykularnych Arendach znaydujączychsię..“ („Žydų, kaip Marianpolės mieste, taip ir kaimuose, tai yra aplinkinėse nuomojamose vietose esančių, registras…“) Taigi, Marijampolė jau vadinama miestu (1758 metų P.Butlerienės fundacijos dokumente dar vadinta „miasteczko“- miesteliu) ir jame gyveno 47 žydų šeimose, viso 292 žmonės (152 vyriškos ir 140 moteriškos lyties asmenų).7 Vidutinis šeimos dydis 6,21 žmogaus. Apie žydų šeimų gausą jau minėjau, bet yra būtina pabrėžti dar vieną Marijampolės miesto žydų šeimų šio surašymo specifinį bruožą. Paprastai šeimą suprantam kaip  sutuoktinius ir jų vaikus, jeigu jų yra. Tokių ar panašios sudėties šeimų šiame registre suskaičiuotumėm apie 20, o likusias šeimas  gali pasirodyti nenormaliomis, nes jose gyveno kartu tėvų ir vaikų, žentų ir net kaimynų šeimos -po dvi ar net tris šeimas. Štai  vienas tokios „nenormalios“ šeimos įrašas: „Calka Berkowicz zona Jego Chaja, Syn Hirszko Corka Pesia sąszad Szloma Orelolowicz zona jego Pesia, Corka Reuza, sąsiad drugi Mousza Litmanowich zona Jego Galka, Corka Basia“ (Iš viso 10 žmonių- 4 vyrai ir 6 moterys). Labai trumpai šią citatą išverstumėm maždaug taip- gyvena šeimos galva, jo žmona, jo sūnus ir dukra, kaimynas su žmona ir dukra, kitas kaimynas taip pat su žmona ir dukra. Tai gali atrodyti labai keistai, jei nežinotumėm, kad tais pačiais 1765 metais Marijampolę nusiaubė didelis gaisras, kurio metu sudegė pusė miesto kartu su medine bažnyčia (senąja koplyčia). Taigi, minimas žydų gyventojų surašymas parodo sunkią padegėlių padėtį po gaisro ir  tai, kad Marijampolės žydų bendruomenė dar buvo jauna, besiformuojanti, nes jų šeimos dar nebuvo tokios gausios kaip aplinkinių miestų judėjų šeimos. Kaip minėta, Marijampolės priekahaliui priklausė ir Marijampolės miesto apylinkės, tiksliau, devyniuose kaimuose Netičkampyje, Narte, Patašinėje, Gudynėje, Trakiškyje, Igliškyje, Surgučiuose, Puskelniuose, Šlavančiuose gyveno ir ten karčemas laikė 9 žydų šeimos. Tose šeimose buvo 55 žmonės (27 vyrai, 28 moterys) Iš viso Marijampolės priekahalyje registruotos 56 šeimos, jose buvo 347 žmonės. Kol kas tai seniausias Marijampolės miesto gyventojų (tiksliau didesniosios jų dalies) sąrašas. Šis dokumentas yra labai svarbus ne tik Marijampolės žydų bendruomenės, bet ir bendrai miesto istorijai. Tuo metu žydai dar neturi pavardžių ir surašyti tik užrašant jų vardus su tėvavardžius. Tik prie keletos miesto gyventojų įrašytas užsiėmimas arba profesija. Tai „starszy“ Jankelis Izraelovičius, „starszy“ Aronas Gabrielovičius, „szkolnik“ Isakas Mendelovičius ir „krawiec“ Movša Berkovičius, „spiewak“ Eliašas Izrelovičius. („starszy“ verstumėm kaip „vyresnis“; „szkolnik“ – „rabino pagalbininkas“(?); „krawiec“- „siuvėjas“; „spiewak“- „kantorius, sinagogos giedotojas“.)

Žydų autorių duomenimis iki 1780 metų Kalvarijos rabinas buvo ir Marijampolės žydų bendruomenės rabinu (dvasininku, tikybos mokytoju, teisėju). Tai reiškia, kad Marijampolės žydai iki minėto laiko buvo Kalvarijos  kahalo dalis- priekahalis. Paprastai pasistačius sinagogą, išsirinkus rabiną, įsteigus mokyklą, įsigijus kapines priekahalis tampą savarankiška bendruomenę –kahalu. Atrodo, kaip jau minėta, Marijampolė juo tapo apie 1780 metus.8

         Tikslų žydų marijampoliečių skaičių surandam paminėtą ir 1794 metų dokumente. Jame užfiksuota, kad 347 žydai sumokėję 867 auksinų pagalvės mokesčius. Palyginimui- tais metais Vilkaviškyje gyveno 1555, Vištytyje- 589, Prienuose- 597, Balbieriškyje-454 žydai. 9 Išeitų, kad Marijampolės mieste XVIII amžiaus pabaigoje lyginant su aplinkiniais miestais gyveno mažiausiai žydų. Kita vertus, kitapus Šešupės Tarpučiuose vėliau gausiai apsigyvenę žydai priklausė Vilkaviškio seniūnijai (ten ir surašyti), bet aktyviai veikė Marijampolėje (teoriškai vilkaviškiečiai, praktiškai – marijampoliečiai). Vilkaviškio kahalo inventoriuose 1765 metais kitapus Šešupės jau randam užrašytas visą eilę žydų karčemų, tame tarpe ir šalia Marijampolės buvusias Tarpučių, Mokolų, Balsupių.

Čia pateikti Marijampolės miesto gyventojų žydų 1765 ir 1794 metų skaičiai galėjo būti ir nevisiškai tikslūs, t.y. gyventojų žydų galėjo būti ir daugiau. Mat, oficialiai vaikų iki vienerių metų į sąrašą nereikėjo rašyti ir už juos mokėti mokesčių. Tuo naudojantis ir vyresnių vaikų dažnai į dokumentus neįtraukdavo. Kaip mūsų laikais, taip ir tuomet, prieš 200 metų žmonės stengėsi mokesčių išvengt ar bent mokėti mažiau.

Tačiau naudojantis ir tais oficialiais skaičiais, mūsų miesto gyventojų XVIII a. viduryje ir antroje pusėje turėjo būti žymiai daugiau, nei buvo manoma ir rašoma iki šiol. Apie gyventojų skaičių Marijampolėje 1765 metais iki šiol niekur net neužsimenama. Dabar žinant kiek tais metais čia gyveno žydų galim tiksliau spėt ir bendrą miesto gyventojų skaičių- apie  480-500 žmonių. Po dešimties metų t.y. 1775 m. Marijampolės mieste (be apylinkių) galėjo gyventi ne 350-430 žmonių (kaip rašom įvairiuose leidiniuose), bet apie 460-520 žmonių (iš jų apie 300 žydų). Dar po septynerių metų t.y.  1782 m. (kai buvo tiksliai suskaičiuoti krikščionys) -500-550 žmonių (iš jų per 350 žydų), o ne 400-420, t.y. maždaug 100 ar 130 daugiau.

Kaip jau minėta XVIII a. pabaigoje žydai turėjo tik vardus arba vadinami tiesiog pravardėmis. Vėliau valstybės įvairiais dekretais, įsakais pradėjo reikalauti žydus priimti pavardes. Taip Prūsijos valdžia 1797 m. balandžio 17 d. reglamentu įpareigojo žydus turėti pavardes, bet teigiamo  rezultato matyt, nebuvo pasiekta, nes po daugiau nei 20 metų jau Lenkijos Karalystėje panašus įsakas priimtas 1821 m. kovo 27 d. ir jis įpareigojo per šešis mėnesius žydus neturinčius pavardžių jas priimti. Dažnai žydų pavardės yra kilusios nuo užsiėmimo kuriuo jie vertėsi pvz. Endelmanas (prekybininkas), Kučeris (vežikas), Gliazeris (stiklius), miestų ar miestelių kuriuose jie gyveno pavadinimų. Taigi jeigu kur pasaulyje gyvena Marijampolskis,  Potašinskis, Puskielnianskis, Tarpuckis, Degutskis, Baraginskis (ar panašiomi iš vietovardžių kilusiomis pavardėmis) tai drąsiai galima pasakyt kad jų protėviai gyveno Sūduvoje.

Marijampolės miesto augimas XVIII a. antroje pusėje buvo ypač veržlus tiek dėl bendro valstybės ūkinio gyvenimo pagyvėjimo, tiek dėl Prienų seniūnės ir marijonų vienuolyno aktyvios teigiamos įtakos. To laikotarpio dokumentinių šaltinių nėra daug, bet ir tie negausūs dokumentai tai liudija.

Naudoti šaltiniai  ir literatūra:

1.  Lietuvos centrinis valstybės archyvas F.1676, ap.1, b. 127

  1. A.Miškinis  „Marijampolės miestas iki 1940” V.1995, p.21
  2. Ten pat, p.22
  3. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA), F.11, ap.1
  4. LVIA, F.11, ap, 1, b. 1021, l. 40
  5. Ten pat, l. 64
  6. Ten pat, l. 36
  7. Marijampole on the river Sheshup (editor: Avraham Tory-Golub) Tel-Aviv, 1983, p.55
  8. LVIA, F.11
  9. Joseph Rosin“Mariampol (Marijampole) http://www.shtetlinks.jewishgen.org