Šio klausimo užduoti  visai nereikėtų  jei  ne  pastarųjų metų kraštotyrininko Kęstučio Subačiaus darbai kuriuose be jokių įrodymų buvo teigiama, kad Kimenava buvusi šalia Marijampolės  t.y. Kumelionių piliakalnis bei jo apylinkės.  Lietuvių istorikai E. Gudavičius, R. Batūra ir kiti domėjosi bei rašė apie Kryžiuočių karą su lietuviais bei prūsų gentimis. Apie šį laikotarpį, taip pat rašė ir lenkų  mokslininkai: H. Lovmianskis, S. Zajenčkovskis, A. Kaminskis, J. Poverskis  ir kt.  Jie įrodė, kad Kimenavos (Kymenow), kitaip Pakimos (Pokima), žemės  reikia ieškoti  dabartinėje Lenkijoje, Mozūrų krašte,  į  rytus nuo didžiausio Lenkijoje  Sniardvų ir kito, šiauriau esančio, Niegočino ežerų prie  Ario (Orzyszo)  miestelio. Jie daug nuveikė besiaiškindami kur buvo atskiros Sūduvos žemės ir  gyvenvietės. Šiuolaikiniuose žemėlapiuose Kimenavos vardo nerasim, bet  1515 m. Mozūrų žemės istoriniuose dokumentuose yra minima Kymmenau, o 1826- 1828 m. Kaymenau vardai.

Sūduvių Kimenavos pilis tapatinama su vieta esančia maždaug 10 km į šiaurės rytus nuo Ario miestelio. Toje vietoje dabar yra Pilies kalnas, o šalimais rasime sūduvių vado Skomanto vardu pavadintus kaimus: Skomack Maly ir Skomack Wielky, Rostki Skomackie.

Peržvelgti  visus istorikų pateiktus faktus nėra galimybės, bet kai ką reikia paminėti ar priminti. Kryžiuočių ordinas 1226 m. įsikūrė Kulmo žemėje ir  nukariavimus pradėjo šiaurės rytų kryptimi.  Sūduvių žemės buvo į rytus nuo Galindos ir Nadruvos, už didžiųjų Mozūrų ežerų, o šiaurėje siekė Nemuną.  Kaip žinia, po Nadruvos ir Skalvijos užkariavimo, nuo 1277 m. prasidėjo ordino žygiai į Sūduvą. Kaip teigiama, šis kraštas buvo stipriausias iš prūsų žemių ir paskutinis prarado nepriklausomybę, o  pirmąjį  kryžiuočių smūgį patyrė sūduvių žemė vadinama „Kymenow“.  Istorikas Edvardas Gudavičius rašydamas apie XII amžiaus penktajį dešimtmetį teigia, kad tuo metu Mindaugas jau turėjo valdovo teises į Nadruvą, Skalvą ir dalį Sūduvos (paminėta Dainava, Veisiejai ir Kresmena – tai šių dienų Lietuvos Užnemunė ir gretimos sritys). Kimenavos žemės tarp jų nėra.  Paimkime kitą šaltinį – kryžiuočių ordino metraštininko Petro Dusburgiečio aprašytą  žygį į Kimenavą vykusį 1278 metais. To metraščio 194 skyrius taip ir pavadintas:, –  „  Apie tai, kaip buvo nusiaubtas Kimenavos valsčius Sūduvos žemėje“ ir štai kas jame  rašoma,

Brolis Konradas iš Tirbergo, magistras, ir daug brolių su tūkstančiu penkiais šimtais raitelių įsiveržė į Sūduvos žemę ir nusiaubė tą jos valsčių, kuris vadinamas Kimenava ; neskaitant galybės užmuštųjų, jie išsivarė su savimi tūkstantį belaisvių ir išsigabeno galybę kitokio grobio. Kitą dieną, kai brolių kariuomenė atsitraukdama priėjo mišką, vardu Vinsas, juos pasivijo trys tūkstančiai rinktinių sūduvių vyrų, kuriuos broliai su saviškiais drąsiai užpuolė, daugybę nukovė ir mirtinai sužeidė, o kitus nuvijo iki įeigos į jų žemę. Šiose kautynėse brolių kariuomenė neteko šešių vyrų, kritusių kovoje, visi kiti sveiki sugrįžo atgal.“

Čia galim suabejoti tik dėl P. Dusburgiečio pateiktų kariaujančių pusių nuostolių. Visais laikais pasakotojai savo kariuomenės praradimus mažina, o priešininko didina. Tačiau šiuo atveju  mus domina ne kariuomenių nuostoliai, o laikas ir vieta į kurią ordino kariuomenė grįžta. P. Dusburgiečiui nėra reikalo šių aplinkybių keisti ar kaip nors dailinti, tad istorikams ta žinia yra patikima ir surasti čia minimą  Vinso mišką jiems  nebuvo sunku. Tuo labiau, kad ir kitas karo žygio į Kimenavą (Pokima) aprašymas suteikia dar daugiau informacijos.

Žygis vyko 1279 m. žiemą į tą pačią žemę, o  Petras Dusburgietis apie jį pasakoja , –

Tuo metu brolis Konradas iš Tirbergo Jaunesnysis, Prūsijos žemės maršalas, magistro įsakytas, sutelkė visą savo kariuomenę ir įsiveržė į Sūduvos žemės valsčių, vardu Pakima; smarkiai jį nusiaubęs, sudeginęs ir apiplėšęs. Paėmęs į nelaisvę ir išžudęs daugybę žmonių, patraukė atgal ir vakare perėjo su savo kariuomene užšalusį ežerą, vardu Nagutinas. Rytui išaušus, ledas taip ištirpo, kad niekam nė į galvą nebūtų atėję, jog jie čia perėjo.“

Čia  kalbama apie tą pačią  žemę Kimenavą (Pokimą),  o kryžiuočiai iš žygių sugrįžta gan greitai ir į tas pačias vietas. Minimas Niegočino ežeras yra šiauriau mums jau žinomo Vinso miško. Po pirmojo žygio  kryžiuočiai pasiekė įeigą į savo žemes „kitą dieną“, o po antrojo žygio – „vakare“.  Turint tokius faktus aišku, kad sūduvių žemė Kimenava (Pokima) buvo šalia Ordino kontroliuojamos , anksčiau buvusios galindų, žemės. Istorikas Antanas Kučinskas  rašydamas darbą apie LDK Kęstutį, taigi nagrinėdams XIV a. vidurį-antrąją pusę pabrėžė, kad ordino žygiai būdavo gana trumpi ir jie vengdavo ilgiau pasilikti priešo teritorijoje. Didieji žygiai trukdavo iki 10 dienų, bet mažesnieji beveik visuomet pasitenkindavo 2-3 dienom, ar net viena naktimi. Kryžiuočiai stengdavosi priešus užpulti iš pasalų ir netikėtai. Retai rizikuodavo pulti tokias vietas,kur pajusdavo, kad gyventojai žino apie jų atvykimą. Kartais lietuviai, pastebėję žygiuojančius kryžiuočius, pasislėpdavo ir tyčia juos praleisdavo, o paskui užpuldavo iš užpakalio. Žiemos žygiai paprastai būdavo apie vasario 2 d. (grabnyčios, o vasaros – rugpjūčio 15 d. (Žolinės) – tai būdavo daroma Dievo Motinos garbei, kuriai tarnavo riterių ordinas.

Dar 1562 m. buvo minimas  miško vardas  „Wensofa“ (Wensowa), o XIX a. pradžioje Johannesas Voigtas šią girią lokalizavo susiedamas su Wesowen (Węžewo) prie Sniardvų ežero ir Wons (Wąž) ežeru bei iš jo ištekančio upelio Wensowa (Węžowka)   Trumpiau tariant, 1278 m. žiemą kryžiuočiai į žygį patraukė iš girios buvusios tarp Niegocino  ir Snerdvų  ežerų Lenkijoje , Mozūruose. Atstumas keliu nuo tų vietų iki Marijampolės apie 160 kilometrų.  Mozūrų krašte Kimenavos žemę randame ir istorikų (baltarusių, lenkų,lietuvių) sudarytuose  žemėlapiuose.

Labai svarbu suprasti kaip vyko kelionės ir žygiai prieš šimtus metų. Tam tikslui tinka dr. Juozo Jakšto aprašytas žygis (ne karo metu), vykęs 150 metų vėliau, nei buvo nusiaubta Kimenava. 1427 m. gruodžio mėnesį didysis ordino maršalas su būriu palydovų išsirengė iš Karaliaučiaus į Ragainę (atstumas keliu dabar – 115 km.) Nuspręsta vykti per didžiąją girią. Laišku maršalas praneša didžiajam magistrui apie kelionę. Kelias tiek biaurus ir užverstas, kad, „mes jau trečią naktį graudoje gulime. Pirmą naktį graudoje mes nakvojome Miellaukių lauke, antrą naktį prie Paurės upės ir dabar esame prie Uosos. Tad pirmą dieną  nuo Taplaukių nukeliavome 4 mylias, antrą- 1 ir trečią – 1 1/2 , nors turime 200 darbininkų. Tačiau rytoj, jei Dievas padės, vyksime prie Ragainės, kas bebūtų.( …) mes tikrai pasninkavome, nes maisto vežimai atsiliko“.  Taigi, pirmą dieną keliauta be gaišaties ir pasiektas įprastas anais laikais kelionės atstumas – apie 33 km., o jau antrą ir trečią dieną, įėję į pačią girios gilumą, vos tik ketvirtadalį pirmos dienos kelio įveikė.

Dokumentuose aprašančiuose įvairias kitas keliones galima rasti tokius tvirtinimus: 1535 m. iš Vilniaus į Kauną pasiuntiniai važiuodavo 22,7 kilometro per dieną greičiu; 1784 m. Kauno dekanato parapijų aprašyme teigiama, kad iš Prienų į Marijampolę septynios mylios ( virš 40 kilometrų), kelias naujai nutiestas ir vasaros keliu su pastoviu važiuoti reikia 12 valandų, žiemą – 8 valandas.

Grįžkime prie įsivaizduojamo žygio nuo Mozūrų didžiųjų ežerų iki Šešupės ir Kumelionių ( kodėl kraštotyrinkas jį vadina Kimenava visai neaišku) piliakalnio. Pirmyn ir atgal reikia sukarti daugiau nei  300 km. Jei riteriai jodami (važiuodami) nemiega, nevalgo, žirgų nekeičia, „mažiems“ ir „dideliems“ reikalams nestoja, neįsmunka į jokį liūną, sūduviai nesurengia jokios pasalos, nepamirškim – žygiuojama žiemą (šaltis) ir dienos trumpos, tuomet su „Dievo pagalba“ jiems  reikėtų keliauti 6 paras. Bet pamiršom, kad ne tik nulėkt iki Kumelionių (pagal kraštotyrininką Kimenavos) ir sugrįžt reikia, bet dar turi likt jėgų pakariaut  ir kaip reikiant pamojuot kalavijais ( ir  bandyt negaut į kaulus). Po to  „daug brolių“ ir šarvuoti raiteliai susirankioja savus žuvusius ir sužeistus, surikiuoja belaisvius (tarp jų moterys ir vaikai) ir dar pasikrauna „galybę kitokio grobio“  ir juos visus varo, gabena į savo žemes buvusias už daugiau nei pusantro šimto kilometrų nuo jų nusiaubto Kumelionių valsčiaus. Kokiu  greičiu ši kavalkada turėjo lėkti, kad marijampolietiškos Kimenavos šalininkų tvirtinimu, per parą įveiktų daugiau kaip 300 kilometrų  ?! O dar teko persekioti atsivijusius sūduvių vyrus iki jų žemės…   Atleiskit, man trūksta vaizduotės …

Nėra jokių argumentų, kad Kumelionių piliakalnis ir Kimenavos pilis tai tas pats objektas, nebent šios versijos šalininkui užtenka tarybinės lietuviškos enciklopedijos tomo 2, p. 107 žemėlapyje ir O. Maksimaitienės knygoje įrašytų  dviejų žodžių „Kumelionys (Kimenava)“ .Žinoma išeitį  galima rast: reikia  Ordino metraštininko Petro Dusburgiečio pasakojimą perrašyt  ir vietoje  „…priėjo mišką, vardu Vinsas“ įrašyt Ramintos girios vardą ir Kumelionis vadint Kimenavą bei panašiai. Tuomet vokiečių ordino riteriams kelias iki Kumelionių sutrumpės, bet gaila čia atkakę  jie nieko neberas, nes Kumelionių „piliakalnis naudotas III -XI amžiuose“ ( Pranas Kulikauskas „Užnemunės piliakalniai“ ). Vargšai  ordino broliai pavėlavo visu šimtu metų…