Be elektros dabar sunkiai įsivaizduotumėm savo gyvenimą. Elektra, tai ne tik šviesa, bet kaip energetikai sako- gamyklų duona. Miesto gyventojai pirmą kartą pamatė šviečiančią lemputę Marijampolėje tik 1916 metais, kai mieste elektrinę įrengė vokiečių okupacinė valdžia. Lietuvos elektros pramonės raidą, taip pat ir Marijampolės, labai išsamiai išnagrinėjo Stasys Bilys -inžinierius, energetikos veteranas, tad prie tos istorijos galima pridėti tik vieną kitą įdomesnį šimtmečio senumo faktą.
1918 m. pabaigoje politinė padėtis klostėsi taip, kad Vokietijos kariuomenė ruošėsi trauktis iš Lietuvos, o kartu ketino išsivežti ir visą savo turtą, tame tarpe ir labai svarbią Marijampolei elektrinę tuomet vadinta elektros stotimi. Laikinosios miesto Tarybos delegacija lankėsi pas vokiečių apskrities viršininką (Kreishauptmaną)
ir komendantūroje, kur paaiškėjo, kad vokiečiai atsisako perduoti Lietuvai elektros stotį aiškindami, kad visos mašinos ir medžiagos atsigabentos iš Vokietijos ir Lietuvoje nieko nepaliksią, jei grynieji pinigai nebus sumokėti iki 1918 m. gruodžio 20 d. 12 valandos. Miesto taryba susisiekė su besikuriančios Lietuvos centrinės valdžios atstovais. Sulaukta atsakymo, kad sustabdyti išvežimą ginklu yra negalima. Tuomet Taryba nusprendusi stotį išpirkti ir 1918 m. gruodžio 17 d. su vokiečių valdžia pasirašė sutartį elektrinės pirkimui. Laikinoji miesto Taryba lėšų pirkiniui neturėjo, tad pasiūlė gyventojams iki gruodžio 20 d. surinkti pinigus ir sukūrus kooperatyvą ( balsuojant Taryboje: už kooperatyvo steigimą buvo 13, o už tai, kad elektrinę pirktų miesto Taryba – 3 balsai), įsigyti visą reikalingą turtą: elektros stotį sudarė tinklas, maža dinamo mašina ir vokiečių iš privataus asmens paimtas lokomobilis (vėliau jam buvo gražintas) (Lokomobilis- kilnojama mašina, sudaryta iš garo katilo, stūmoklinio garo variklio ir pagalbinių įrenginių). Reikalingus pinigus elektrinei pirkti surinko „Šviesos“ kooperatyvo nariai- 392 miesto gyventojai. Už elektrinę vokiečiams buvo sumokėta 29 tūkstančius markių.
Viskas vyko kaip ir planavo miestiečiai bei jų išrinkta miesto Taryba, kooperatyvas rūpinosi elektrinės darbu, jos atnaujinimu, daug investuodamas į naujus mechanizmus, bet 1920 m. spalio 23 d. Marijampolės kooperatyvo „Šviesa“valdybą pasiekė prie Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos veikusios Laikinosios komisijos patikrinti kontraktus ir sutartis ( toks pilnas jos pavadinimas) rugpjūčio 27 d. sprendimas. Šiame sprendime rašoma „elektros stotis su visomis mašinomis ir įtaisymais nusavinta ir paimta prekybos ir pramonės ministerijos žinion“. Minėta Laikinoji komisija pripažino elektrinės pirkimą neteisėtu, nes „nupirkta iš vokiečių pasibaigus okupacijai ir nepranešta Lietuvos valdžiai.“ Tas sprendimas buvo gana keistas ir prastai argumentuotas, nors komisijoje dirbo kompetetingi žmonės: Miškų departamento direktorius Povilas Matulionis, Vyriausiojo tribunolo narys Augustinas Janulaitis, Finansų prekybos ir pramonės ministerijos atstovas juriskonsultas Antanas Ignas Darevskis Veryha, kaip ekspertas į komisiją pakviestas inžinierius Petras Narutavičius. Analogiškus šios komisijos sprendimus gavo ir kitos miestų valdybos, pavyzdžiui Šakių miesto bendrovė „Vienybė“.
Tik gavus Laikinosios komisijos sprendimą, tą pačią dieną 1920 m. spalio 23 d. įvyko „Šviesos“ kooperatyvo nepaprastasis posėdis kuriame dalyvavo visi valdybos nariai: A. Krasauskas, J.Kaplanas, Sidoras, P.Finkas, Zlotnickis, M. Buršteinas, Br. Sirutis ir revizijos komisijos nariai: Natkevičius ir Plotkinas. Aptardami per inžinierių Radzevičių gauta ištrauką iš Laikinosios komisijos protokolo apie elektrinės turto nusavinimą marijampoliečių kooperatyvo valdyba išdėstė savo argumentus: 1. Stotis perimta dar esant okupacinei valdžiai ir tuo laiku Lietuvos laikinosios valdžios draudimo įsigyti kokį nors buvusį vokiečių turtą nebuvo. 2. Lokomobilį ir dinamo mašiną kooperatyvas pirko iš privačių piliečių ir pranešti valdžiai apie tokį sandorį nereikėjo. 3. Elektros stotis ir nupirktos mašinos naudojamos ne spekuliacijos tikslais. 4. Pirktų mašinų taisymui kooperatyvas pirko daug naujų dalių, darė kapitalinį remontą, įdėta kapitalo iš pajų ir paskolos iš visų abonentų, kurie naudojasi elektros šviesa. 5. Laikinoji komisija priėmusi sprendimą nepakankamai buvo informuota apie kooperatyvo veiklą.
Vienbalsiai buvo nutarta elektros stoties neatiduoti be teismo, prašyti laikinosios komisijos bylą peržiūrėti pakvietus kooperatyvo atstovus, apie tai pranešti miesto valdybai, taip pat kreiptis į Steigiamojo seimo atstovus, bei į Ministerių kabinetą. Taip pat nutarta spalio 28 d. sušaukti visuotinį kooperatyvo susirinkimą.
Kaip ir planuota- spalio 28 d. įvyko visuotinis kooperatyvo narių susirinkimas. Pradžioje jame dalyvavo 85 nariai, bet vėliau, iki 6 valandos, jų susirinko per 150. Susirinkimas patvirtino kooperatyvo valdybos sprendimą- pripažino neteisėtu elektrinės nusavinimą.
Čia konstatuota, kad 1919 m.birželio 19 d. iš Sandovskio pirktas lokomobilis Badenia už 30 tūks, o 1919 m. gruodžio 3 d. iš Jurgio Brazio ir Juozo Bliūdžiaus pirkta dinamo mašina firmos Siemens- Schukert 440 voltų, 42 kw už 30 tūks auksinį. Įdomus suvalkietiško verslumo pavyzdys: J.Brazys ir J.Bliūdžius (iš Tarpučių) nusipirko dinamo mašiną iš kauniečio „meisterio-malūninko“ Jono Kanclerio, kuris turėjo kažkokių ryšių su vokiečių kariškiais ir gavo šią mašiną iš Ceppelino angarų Kaune. Nusipirkę šią mašiną suvalkiečiai paprašė ją įvertinti inžinieriaus A. Rinkevičiaus. Pastarasis apžiūrėjo, gerai įvertino jos techninį stovį ir surašė apžiūros aktą.
Dar ilgai vyko ginčai įvairiose institucijose. Vienas paskutiniųjų tų ginčių etapų -1924 m. gegužės 31 d. ministerių kabineto kanceliarijoje užregistruotas Marijampolės kooperatyvo „Šviesa“ valdybos prašymas. Dėstoma apie 1920 spalio 23 d.nutarimą nusavinti turtą ir praneša, kad 1920 m.lapkričio 3 d. valdyba siuntė paštu (per laikinąją komisiją) ministerių kabinetui skundą apie to sprendimo panaikinimą. Sužinota, kad skundas yra dingęs ir neišsprestas, tad jis su dokumentų kopijomis siunčiamas pakartotinai.
Marijampoliečiai vėl pademonstravo savo geriausias savybes ūkiškumą, užsispyrimą, išprūsimą ir nuosavybę atgavo.