Mūsų krašto praeitis ir turtinga, ir garbinga, tačiau dažnai net ir netolimoje istorijoje randame gausybę „baltų dėmių“. Naudodamasis kai kuriais Lietuvos archyvų dokumentais, šiame rašinyje siekiu supažindinu su penkiais mūsų miesto burmistrais, dirbusiais nuo 1918 iki 1940 metų.
Buvo ir ministru
Eliziejus Draugelis gimė 1888 m. balandžio 11 d. Bardauskų kaime Gižų valsčiuje Vilkaviškio apskrityje. Tėvas Petras (mokytojas, knygnešys, palaidotas Marijampolėje), motina Rozalija (Roza) Giliūtė. Jie užaugino septynis vaikus, kurie savo darbais garsino Lietuvą. Be Eliziejaus, broliai Bronius, Vladislovas, Simonas Jonas, seserys Apolonija, Ona, Magdalena.
Mokėsi Eliziejus Bardauskų pradinėje mokykloje. 1900 m. įstojo į Marijampolės vyrų gimnaziją. Baigęs ją 1909 m. pradėjo studijuoti Maskvos universiteto Gamtos fakultete, 1910 m. perėjo į Medicinos fakultetą ir jį baigė 1914 m., o jau rugpjūtį buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, kur 3 metus tarnavo gydytoju. 1917 m. Voroneže išrinktas Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje nariu, bolševikų suimtas mėnesį kalėjo.
Grįžo į Lietuvą 1918 m. gegužę, o liepos 23 d. kooptuotas į Lietuvos Tarybą.
Nuo 1918 m. lapkričio 18 d. iki 1919 m. kovo 23 d. Marijampolės miesto burmistras. Nuo 1919 m. spalio 7 d. iki 1920 m. birželio 19 d. – Vidaus reikalų ministras. Buvo Steigiamojo, I ir II Seimų narys. 1929 m. gruodžio 20 d.- 1930 m. balandžio 22 d. kalėjo nuteistas vadinamoje „lašinių skutimo“ byloje – už amerikoniškų lašinių kaip lietuviškų tiekimą kariuomenei ir iš to pasipelnant (ekonomistas, istorikas Vladas Terleckas pagrįstai abejoja tais kaltinimais). 1932-1940 m. Kalvarijos psichiatrinės ligoninės direktorius. 1941-1944 m. Gižų ir Keturvalakių sveikatos punkto vedėjas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1947 m. išvyko į Braziliją. Dirbo San Paulo universitete Medicinos fakultete. Mirė 1981m.spalio 8 d.
1969 m. liepos 6 d. E. Draugelis žurnalo „Į Laisvę“ redaktoriui įžvalgiai rašė „Lietuva tikrai atgaus laisvę ir nepriklausomybę. Čia daug lems pasauliniai įvykiai, bet ir mes patys suvaidinsim didelį vaidmenį … Lietuva vėl atsikurs, subyrėjus komunistinei Rusijai… Tada Lietuva įeis į Europos Federaciją, sukurtą krikščioniškais pagrindais“.
Suvalkų viršininkas
Ko gero mažiausiai žinojome apie antrąjį miesto burmistrą Juozą Sirutį (jo nuotraukos niekur neaptikau), gimusį, spėjama, 1887 metais Pasudonio kaime Liudvinavo valsčiuje Kalvarijos apskrityje. Gimimo metai nėra tikslūs, nes Pirmojo pasaulinio karo metu sudegė Liudvinavo bažnyčios metrikų knygos, tad informacijos apie parapijiečius tenka ieškoti kituose išlikusiuose dokumentuose ar liudininkų atsiminimuose.
Žinome, kad Juozo tėvas Liudvikas Sirutis, Petro (1844-1920), motina Katrina Kazakaitytė. Mokslus greičiausia baigė Liudvinavo pradžios mokykloje. 1914 m. Juozas Sirutis su šeima nuo karo pasitraukė į Rusiją, Tverę. Į Marijampolę grįžo 1918 m. Tų pačių metų lapkričio 18 d. buvo išrinktas į laikinąją miesto tarybą (buvo prezidiumo vicepirmininku), nuo lapkričio 22 dienos išrinktas Maisto sekcijos komisaru. 1919 m. sausio 7 dieną išrinktas į apskrities Tarybą, o nuo kovo 2 d. buvo komisijos nuostoliams apskrityje karo metu padarytiems pirmininku.
1919 m. kovo 23 d. išrinktas į Marijampolės miesto tarybos ir vykdomojo komiteto pirmininko (burmistro) pareigas, jose dirbo iki 1920 m. sausio 14 d.
Tuo pat metu, tiksliau nuo 1919 m. liepos 1d. iki 1919 m. rugpjūčio 18 d. jis buvo pirmuoju ir vieninteliu Lietuvos Respublikos Suvalkų miesto ir apskrities viršininku. 1919 m. liepos 2 d. Marijampolės miesto savivaldybės Tarybos protokole rašoma „Sulyg prašymo pirmininko Siručio paliuosuoti jį nuo pareigų ant 3 dienų“, o 1919 m. liepos 20 d. protokole „Tarybos pirmininkas Sirutis prašė, kad jį Taryba mėnesį laiko skaitytų pirmininku, nors jis ir nebus Marijampolėje“. Tą pačią liepos 20 dieną jis kartu su 90 eilinių milicininkų bei 15 vyresniųjų ir vadais pastotėmis išvažiavo į Suvalkus. Rugpjūčio mėnesį lenkų kariuomenei apsupus Suvalkų miestą lietuviai turėjo pasitraukti. Vidaus reikalų ministras tuojau pat paskyrė J. Sirutį Alytaus apskrities viršininku, tačiau jis atsisakė pareigų.
Nuo 1920 m. vasario 1 d. pradėjo tarnybą muitinėje. Darbavosi įvairiose Lietuvos vietose. Paskutinė iš jų – Kaunas, kuriame mirė 1929 m. gruodžio 21 d. Ten ir palaidotas.
Gerai žinomas J. Siručio sūnus Stasys – Lietuvos diplomatas Kolumbijoje, žurnalistas, redaktorius.
Metalurgijos chemikas
Juozas Barkauskas gimė 1892 m. gegužės 30 d. Santakos kaime Kalvarijos valsčiuje Marijampolės apskrityje. Tėvai Juozapas (žinomas knygnešys) ir Katarina Paulionytė Barkauskai turėjo 60 hektarų žemės.
Medaliu baigęs Marijampolės gimnaziją, nuo 1911 m. rugsėjo 1 d. iki 1916 m. vasario 1 d. studijavo Peterburgo Politechnikos institute. Specialybė –metalurgijos chemikas. Vėliau dirbo techniku Taline, Rusijos Baltijos karinių laivų statykloje.
Nuo 1919 m. vasario 18 d. iki 1925 m. sausio 1 d. Marijampolės gimnazijoje dirbo chemijos, fizikos mokytoju (nuo 1920 m. gegužės 15 d. direktoriaus pavaduotojas). Marijampolės miesto burmistru išrinktas 1920 m. sausio 14 d. ir dirbo iki 1922 m. rugsėjo 26 d. 1922 m. lapkričio 30 d. ir 1924 m. spalio 18 d. dirbo miesto Tarybos pirmininku.
1925 m. sausio 1 d. -1927 m. kovo 15 d. buvo vidurinių mokyklų inspektorius, o po to iki 1929 m. kovo 21 d. specialiojo mokslo tarėjas, Kaune.
Nuo 1925 m. rugpjūčio 25 d. iki gruodžio 1d. komandiruotas į Europos šalis susipažino su amatų mokyklų darbu. Marijampolės valstybinės amatų mokyklos direktoriumi pradėjo dirbti 1929 metais ir darbavosi iki jos likvidavimo 1941 m. liepos 1 d. 1937 m. jo vadovaujama mokykla dalyvavo Paryžiaus parodoje, už dirbinius buvo apdovanota aukso medaliu. Pats J. Barkauskas apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu. Nuo 1942 m. sausio 15 d. Marijampolės valstybinės prekybos mokyklos direktorius.
1937 m. gruodžio 26 d. vedė vokietę Eugenija Šelvaitytę. Paskutinė žinoma gyvenamoji vieta karo metu 1942 m. Marijampolė, Vytauto g. 60-4.
„Varšavinis siuvėjas“
Nepriklausomybės Akto signataro vyskupo Justino Staugaičio brolis Antanas Staugaitis (1876 m. balandžio 8 d. – 1954 m. gegužės mėn.) gimė Tupikuose, Žvirgždaičių valsčiuje, Šakių apskrityje. Kaip rašo savo atsiminimuose, mama mirė 39 metų ir rūpintis broliais turėjo vyriausias – kunigas Justinas. Jis nuvežė 14-metį Antaną į Varšuvos amatų mokyklą. Ten jis išmoko siuvėjo amato ir „išėjau 4 klases sekmadieninės amatų mokyklos, kurios kursas buvo lygus gimnazijos, tik be svetimų kalbų“.
Atostogų metu apsilankęs tėviškėje, veždavo draudžiamą lietuvišką spaudą į Varšuvą ir ten platino tarp tenykščių lietuvių. Atvyko į Marijampolę 1902 m. ir vedė lietuvaitę Oną iš Punsko parapijos. Nuo tų pačių metų „Artojų“ draugijos narys, valdybos kasininkas, nuo 1905 m. dalyvavo „Šviesos“ draugijos, vėliau „Žiburio“ draugijos veikloje. Neblogai žinoma istorija, kai 1903 m. jis prie savo siuvyklos Marijampolėje pakabino iškabą „Varšavinis siuvėjas A. Staugaitis“, kur šalia rusiško buvo ir lietuviškas užrašas. Policija reikalavusi tą iškabą nuimti, buvo iškelta byla ir priteista sumokėti 25 rublių baudą. Suvalkų apygardos teismas po Staugaičio apeliacijos tokį apylinkės teismo sprendimą paliko galioti, bet tuomet siuvėjas kreipėsi į Senatą ir laimėjo – to teismo sprendimas buvo panaikintas.
Bendradarbiavo laikraščiuose „Tėvynės sargas“, „Ūkininkas“. Po spaudos draudimo panaikinimo rašė į „Vilniaus žinias“, „Lietuvių laikraštį“, „Šaltinį“, „Viltį“. 1909 m. organizavo Krikščionių darbininkų draugiją.1917 m. rugsėjo mėnesio Vilniaus konferencijos dalyvis.
1919 m. gruodžio 16 d.-1920 m. gegužės 15 d. darbo inspektorius, 1920-1922 m. Steigiamojo Seimo narys, 1923 II seimo narys, Marijampolės miesto burmistras nuo 1922 m. rugsėjo 26 d. iki 1931m. liepos 15 d. ir karo metais 1941-1942 m.
1939 m. gegužės 27 d. Respublikos Prezidento aktu A. Staugaičiui, kaip pasižymėjusiam asmeniui, nuo birželio 1 d. buvo skirta pensija iki gyvos galvos po 60 Lt kas mėnuo. Apie jo veiklą paliudijo daktaras Kazys Grinius ir dailininkas Antanas Žmuidzinavičius.
Gyveno Laisvės aikštės Nr. 24 (Kudirkos g. 26 ).
Po karo dar turėjo apie 3 hektarus žemės miesto ribose. Galiausiai visa eilė tokių ūkių, tarp jų ir Staugaičių, buvo paimta miesto vykdomojo komiteto žinion. 1951 m. mirė žmona ir dukra tėvą pasiėmė į Kauną, kur jis mirė 1954 m. gegužę. Palaidotas Marijampolėje.
„Pareigas teisingai atlieka“
Juozas Maurukas (1896 m. kovo 14 d.- 1958 m. sausio 22 d. ) gimė Trakiškių kaime (Kvietiškio valsčius Marijampolės apskritis), valstiečių šeimoje, tėvai Motiejus ir Petronelė.
Pirmojo pasaulinio karo metu gyveno Rusijos Charkovo gubernijoje, kur buvo evakuota Veiverių mokytojų seminarija ir kur 1918 m. kovo 1 d. baigė paskutiniąją tos seminarijos mokytojų laidą.
Grįžęs į Lietuvą nuo 1919 m. vasario 10 d. – Lietuvos kariuomenės savanoris. 1919 m. kovo 10 d. iki 1919 m. liepos 6 d. mokėsi ir baigė pirmąją Karo mokyklos laidą. Dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Klaipėdos sukilimo metu buvo sužeistas. 1923 m. kovo 30 d. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis, paskirtas raitųjų žvalgų komandos viršininku. Nuo 1924 m. sausio 1 d. iki 1925 m. vasario 5 d. Seinų apskrities pasienio apsaugos policijos I-os eilės rajono viršininkas.
1925 m. sausio 1 d.- 1929 m. rugpjūčio – Lazdijų mokytojų kursų dėstytojas, vėliau Seinų „Žiburio“ gimnazijos, Lazdijų gimnazijos mokytojas. Seinų „Žiburio“ gimnazijos direktorius kunigas Motiejus Gustaitis, atestuodamas mokytojo Juozo Mauruko darbą rašė: „Gražiai su visais sugyvena ir pareigas teisingai atlieka“
Nuo 1929 m. rugpjūčio 15 d. iki 1931 m. liepos 17 d. Marijampolės apskrities I rajono pradinių mokyklų inspektorius.
Nuo 1931 m. rugpjūčio iki 1940 m. liepos 11 d.– Marijampolės miesto burmistras. 1936 m. išrinktas į IV Seimą III (Marijampolės) rinkiminėje apygardoje.
1940 m. liepos 11 d. sovietų represinių struktūrų (NKVD) suimtas, kalintas Marijampolės kalėjime, išsilaisvino 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui. Šeima 1941 m. birželio 14 d. ištremta į Altajaus kraštą.
Iki antrosios sovietinės okupacijos dirbo Marijampolėje „Žagrės“ bendrovėje.
Vėl suimtas 1944 m. gruodžio 9 d. ir įkalintas Vilkaviškyje. 1944 m. gruodžio 26 d. nuteistas 5 metams tremties, 1946 m. išvežtas į Sibirą.
Į Lietuvą grįžo 1955 metais ir po kelių metų mirė. Palaidotas Marijampolėje.
*****
Visi penki burmistrai kilę iš mūsų krašto ir dirbo jam, jo žmonių gerovei: vieni keletą mėnesių, kiti kelis metus. Dabar labai sunku spręsti, ką vienas ar kitas padarė, ko nepadarė, kurio indelis į miesto augimą didesnis ar mažesnis. Kiekvienas laikas turėjo savo iššūkių.