Daugiau nei prieš 350 metų Prienų parapija, tuo pačiu ir seniūnija, driekėsi nuo Nemuno iki Šešupės, kur dabar įsikūręs Marijampolės miestas. Rytinėje šios seniūnijos pusėje, aplink Prienus, Birštoną, buvo nemažai kaimų, o į vakarus tęsėsi negyvenami miškai ir neįžengiamos pelkės. Šios vietovės vardas istorijos eigoje keitėsi nuo bendrinio „pašešupio“ iki tikrinio „Pašešupys“, tad ir šiame straipsnyje naudosim skirtingą jo užrašymą. Pavyzdžiui kunigas istorikas Jonas Reitelaitis savo darbuose šią vietą vadino „Prienų seniūnijos pašešupiu“ pastarąjį žodį kaip bendrinį vardą rašydamas mažają raide. Tai ir suprantama, nes tas pašešupys pradžioje buvo tik pelkėtas miškas prie Šešupės nutolęs nuo seniūnijos ir parapijos centro Prienų ir kurioje vėliau apsigyveno gyventojai ir augo gerokai nuo to centro izoliuoti kaimai. Ankstyviausiuose parapijos metrikų knygose tie kaimai buvo išskirti į atskirą grupę ir įvardinti kaip „pašešupys“, „pašešupyje“ ar „Pašešupio metrika“. Tik gerokai vėliau (apie 1710 metus) ši vietovė įvardinta kaip Pašešupio vaitystė t.y. tapo atskira administracinio teritorinio vieneto dalimi (svarbi pastaba- kaimo tokiu vardu ten užtikti nepavyko). Dar truputėli vėliau (apie 1732 metus) čia jau buvo Prienų parapijos Pašešupio filija. Na bet apie viską iš pradžių.
Prienų seniūnijos vakarinio pakraščio, t. y. pašešupio, apgyvendinimas paspartėjo 1654–1655 m., prasidėjus Abiejų Tautų Respublikos karui su Maskvos kunigaikštystę ir Švedijos karalystę. Kunigas Jonas Reitelaitis apie tą laikotarpį rašo: „O kai užėjo 1655 metų karas, tai Ūdrijos vaitystės ir dalies Alytaus seniūnijos valstiečiai su visa manta nuo karo žiaurumų subėgo slėptis į girią prie Dovinės. Kadangi tais metais Birštono-Prienų miškas pašešupyje buvo labai didelis <…> tai nuo Dovinės į šiaurę <…> buvo ir laisva, ir saugu. Tai Ūdrijos-Punios valstiečiai už Palių ir už Dovinės į čia ir subėgo ir čia ėmė kurti sodybas. Ir jie čia Prienų didgirio užėmė nemažą plotą“.[1] Taip čia atsirado pirmieji kaimai randami 1677 metų Prienų seniūnijos inventoriuje[2], surašytame Konstancijai Butlerienei perleidžiant seniūniją sūnui Morkui. Tie kaimai tai: Surgučiai su 10 dūmų (sodybų) (Surgucie), Paluginė (tuščias) (Paluginie), Degučiai su 12 (Degucie), Triobiškiai su 9 (Traby), Trakiškiai su 22 (Trakiszki), Nartas su 9 dūmais (Narty). Bažnyčios buvo tik rytinėje Prienų parapijos dalyje, Prienuose ir Birštone. Pasibaigus karui su švedais ir maskvėnais, bažnyčias teko atstatyti, nes abi buvo sudegintos. Birštone buvo suręsta daržinės tipo pašiūrė, o Prienuose klebonas Adalbertas Izdebskis, gavęs paramos 1674 m. pastatė medinę puošnią bažnyčią (parama tikėtina, iš Konstancijos Butlerienės, nes nuo 1644 metų jos vyrui Gotardui Vilhelmui Butleriui karalius patikėjo valdyti Prienų seniūniją). Dar 1669 m. vizitacijos metu A. Izdebskis, lietuvis, tuo metu 53 metų, buvo išpeiktas, kaip abejingas, aplaidus, todėl daug vaikų be krikšto, saugusiųjų be išpažinties ir kitų sakrametų gyvena, be to, parapijoje vis dar daug liuteronų[3]. Ko gero tai kritika didžia dalimi už pašešupio gyventojų atskirtį, kuri nuo klebono pastangų nelabai galėjo kisti, nes pasiekti Prienų parapijos tolimiausius kaimus, esančius prie Šešupės toliau nei už 6 mylių ( 1 mylia – 7 kilometrai, tad atstumas buvo apie 42 kilometrus) ir, reikėjo daug laiko, lėšų, o, be to, buvo ir pavojinga. Būdavo sunku nukakti ne tik į tolimus parapijos kaimus, bet kartais ir į visai šalia Prienų esančias vietoves, pavyzdžiui, kai 1669 m. išsiliejo Nemunas, klebonas nenuvyko net pas Birštono tikinčiuosius. Gal dėl to, nors ir smarkiai išbartas, Adalbertas Izdebskis toliau klebonavo ir administravo ne tik Prienų, bet ir Birštono parapiją.
Keletas žodžių, kaip tuo metu žmonės keliavo Abiejų Tautų Respublikos keliais. Žinoma, kad Lenkijoje keliai buvo geresni nei Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. XVII a. antroje pusėje rašytuose kelionių aprašymuose nurodomas skirtingas laikas, per kurį žmonės įveikdavo tą patį atstumą. Vienas tvirtino per dieną nukeliaudavęs apie 44 km, kitas – nuo 18 iki 36 km. Sugaištą laiką kelyje nulemdavo ir metų laikas, ir konkretus kelias, ir gamtos sąlygos bei daugybė kitų aplinkybių. Žmonės, kurie pateikė aprašymus, keliaudavo dažniausiai iš miesto į miestą (pvz., iš Krokuvos į Vilnių, iš Vilniaus į Gardiną) vedusiais keliais, o ne sunkiai praeinamais miškų takais ar pelkėmis, kaip kad teko bažnyčios tarnams, vykstantiems į vakarinę Prienų seniūnijos dalį (dar ir XIX amžiaus viduryje prie Kvietiškio, Narto, Netičkampio buvo daug pelkėtų ir šlapių vietovių, vietovardžiuose turinčių „pelkės“ ar „balos“ pavadinimus, pvz., Bagnista gora (Pelkėta kalva), Bagnista (Pelkėta), Bociane bagno (Gandro pelkė), Šlampabalė, Klinčbalė ir pan.). Dabar atstumas tarp Prienų ir Marijampolės tiesiu asfaltuotu keliu yra 42 kilometrai, tačiau anuomet net tako, panašaus į kelią, ten nebuvo. Galima numanyti, kad keliautojams reikėjo įveikti didesnį atstumą apeinant raistus, kemsynus ir kitokias kliūtis ir sugaišti daug daugiau laiko.
1690 metais, mirus Prienų seniūnui Morkui Butleriui, karalius privilegija Prienų seniūniją su Birštono giria pavedė valdyti jo broliui Aleksandrui. Liepos 15 d. buvo surašytas šios karaliaus valdos inventorius.[4] Čia randame jau prieš 13 metų t.y. 1677 metais minėtus penkis kaimus, t. y. Surgučius (dabar buvo 9 sodybos), Degučius (11), Triobiškius (7), Trakiškius (15), Nartą (9), ir kelis naujus kaimus: Netičkampį (Nityskampis), kuriam atmatuoti 4 valakai žemės, ir Nartelis, kitaip vadinamas Buktele (Nartele alies Buktynki), su 2 valakais žemės. Netičkampio vardu 1592 metais buvo vadinamas laukas, o aplinkiniuose miškuose stovėjo apleistos miško kirtėjų būdos, todėl tvirtinti, kad jau XVI a. pb. čia buvo kaimas, nereikėtų.
Netičkampio (Nityskampis, Nietyszkampie, Neticzkampi) vardo kilmę pavyko iššifruot kalbininko profesoriaus Aleksandro Vanago darbų pagalba. Jis yra paaiškinęs Varėnos rajone esančio Netečiaus ežero vardo reikšmę, kildindamas jį iš lenkiško žodžio „nieciez“ reiškiančio „stovintį vandenį; mažą pakrantės ežerėlį“. Mūsų Netičkampiui tas paaiškinimas taip pat tinka, nes apie 1592 m. toje vietoje Šešupės upėje buvo žuvims užtvara ir kita tokia užtvara buvo Dovinės upėje t.y. čia buvo „netekantis vanduo“ (nieciez) nuo kurio pradžioje pavadintas laukas, o vėliau suteiktas vardas kaimui įkurtam apie 1689 metus.
Yra išlikę 1690 m. Trakų vaivadijos Kauno pavieto, kuriam priklausė ir Prienų seniūnija, privačių žemės valdų sąrašas[5]. Dauguma Kauno pavieto bajorų buvo padalinti į 3 traktus, tai Panemunės, Užgirio ir Užnerio. Panemunės traktą sudarė Birštono, Darsūniškio, Punios ir Stakliškių ratai (kolo). Mus dominanti vietovė buvo Birštono rate. Čia įrašyti 9 giminių bajorai. Kitame t.y. Užgirio trakte randame Pašešupį (valdytojas Zienovičius), kuris buvo šalia dabartinio Kudirkos Naumiesčio. Tai tas pats Pašešupys, kurį vėliau valdė Adomas Narbutas ir kurį kunigas istorikas Jonas Totoraitis klaidingai įvardijo kaip Marijampolės pirmtaką.
Nagrinėjant Prienų pašešupio kaimų istoriją, nepaprastai svarbios išlikusios senosios Prienų bažnyčios metrikų knygos. Sovietiniais laikais metrikų knygos iš visų bažnyčių buvo paimtos ir išvežtos į Vilnių, į Istorijos archyvą. Didelė dalis Prienų bažnyčios knygų taip pat ten pateko, tačiau seniausios krikšto ir santuokų knygos liko bažnyčios bokštuose ir šventoriuje stovinčios koplyčios palėpėje[6]. Mūsų laikus pasiekė 1679–1761 m. krikšto ir 1688–1742 m. santuokų metrikų knygos. Jos suteikia daug informacijos apie Prienų parapijos gyventojus, gyvenamąsias vietoves, kieno pavaldume jos bebūtų – karaliaus ar privačių savininkų. Istorikas kunigas Jonas Totoraitis, greičiausiai, tas knygas vartė, nors duomenų apie prie Šešupės buvusius kaimus pateikė mažai. Tos nedidelio formato (apie 30X10 cm) knygos yra surašytos lotynų kalba, juodu rašalu, kai kur tekstas išblukęs ir dėl to sunkiai įskaitomas. Santuokos metrikų knygose randame informacijos apie besituokiančiuosius, jų vardus, pavardes, gyvenamąsias vietas, nurodomi dar bent du santuokos liudininkai ir jų gyvenamosios vietos, o krikšto metrikų knygose – krikštijamojo vardą, jo tėvų vardus ir pavardes, tėvų gyvenamąją vietą, surašyti ir krikštatėvių vardai su pavardėmis, jų gyvenamosiomis vietomis. Taigi, viename tokiame įraše gali būti nuo vieno iki keturių kaimų pavadinimai.
Jau pradėjome kalbą apie tai, kad ilgą laiką pašešupyje esančius kaimus kunigai lankė tik kartą per metus. Paprastai vizitai vykdavo žiemą, kuomet užšaldavo pelkynai ir sniegu pasidengdavo laukai, tada nusigauti iki parapijos krašto bažnyčios tarnas (klebonas, vikaras (kamendorius) ar vienuolis) galėdavo lengviau. Randame tokius apsilankymų įrašus: 1680 metų vasario mėnesį, 1681 m. ir 1682 m. sausį, 1685 m. vasarį ir t.t. 1690 metų įrašuose randame išrašą iš Pašešupio metrikos. Jos antraštė tokia: „Metrika Poszeszupiensis Copulatorum et Baptisatorum Eodem Anno 1690 …9vembris Die..“ [7] („Pašešupio metrika santuokų ir krikšto tais pačiais metais 1690 … lapkričio dieną ..“) „Metrika Poszaszupiensis“– tai bendrose Prienų parapijos metrikų knygose atskirai padaryti įrašai, kur surašyti pašešupio kaimų gyventojams suteikti visi sakramentai. Greičiausiai buvo taip, kad šiems, nuo bažnyčios nutolusiems kaimams buvo rašoma atskira knyga ar galbūt keletas lapų (vienas toks lapas, su jame surašytais pašešupio kaimams suteiktais sakramentais, rastas įdėtas į metrikų knygą), o, sugrįžus į Prienus, jos turinys būdavo perrašomas į bendras parapijos knygas. Taigi, 1690 metų knygoje po antrašte „Pašešupio metrika“ randame įrašus su 17 santuokų bei 16 krikštų, surašytų per dvi lapkričio mėnesio dienas. Štai visi šiuose 33-uose įrašuose bent kartą paminėti kaimai: Trakiškiai, Triobiškiai, Degučiai, Nartas, Nartelis, Surgučiai, Meškinė, Netičkampis ir kaimyninių parapijų kaimai: Puskepuriai, Tarpučiai, Mokolai, Parausiai (gal Parausviai?). Kitų metų knygose vėl randame antraštę „Pašešupio metrika“, kur 1691 m. lapkričio 18 d. užregistruotos 7 santuokos ir 3 krikštai.
Lietuvoje dvasinė pavaldinių globa dažnai virsdavo prievarta. Buvo net paskelbti nuostatai, kuriuose nurodomas privalomas bažnyčios lankymas šventomis dienomis ir dalyvavimas pamaldose. Parapijiečiams, nepranešusiems, dėl ko nedalyvavo pamaldose, būdavo skiriamos piniginės baudos ar net baudžiami kūno bausmėmis. Minėtuose nuostatuose buvo nurodyta, kaip turi lankyti bažnyčią: kurie gyvena 1 mylios (7 km) atstumu nuo bažnyčios, privalo būti bažnyčioje kiekvieną sekmadienį, kurie gyvena 2 mylių atstumu – kas antrą, kurie 3 mylių – kas trečią sekmadienį. Buvo numatytos įvairios bausmės už pasninkų nesilaikymą, velykinės išpažinties neatlikimą. Bauda buvo numatyta ir už naujagimių nekrikštijimą per 3–4 dienas. Tačiau nieko neteko rasti apie parapijiečių, gyvenančių nuo bažnyčios 6 mylių atstumu, baudimą. Neteko rasti ir kitos tokios parapijos, kurios kaimai būtų taip toli nutolę nuo bažnyčios ar kad būtų vieną kartą metuose krikštijami per metus gimusieji. Tikriausiai tai dar vienas faktas, išskiriantis Sūduvą iš kitų kraštų.
Vėlesniuose metuose taip vadinama„Pašešupio metrika“ įvardijama įvairiai: 1696 metų vasarį teparašoma antraštė -„Poszaszupie“(Pašešupys) (pakrikštyti 7 vaikai ir 3 santuokos), 1697 metų sausį dar paprastesnis užrašas – „Na poszaszupiu“ (pašešupyje mažaja raide) ir surašomi sausio mėnesio pabaigoje vakarinio kampo kaimuose suteikti sakramentai (7 krikštai ir 16 santuokų). Pastarieji įrašai patvirtina, kad pašešupio vardas čia vartojamas apibėžti nemažą teritoriją su ten esančiais kaimais. Būtina pažymėti, kad nei viename iš aukščiau minėtų „Pašešupio metrikų“ įrašų ar bendrai Prienų parapijos knygose kaimo, pavadinto Pašešupio vardu, nėra. Tačiau yra keletas išimčių pasirodančias vėlesniuose metuose ir kurias pasiaiškinti reikia. Du kart -1703 ir 1705 metais, Pašešupio vardas, kaip kaimo ar konkrečios gyvenamos vietos, randamas krikšto metrikų knygoje. Tą paaiškinti galima taip: kaimyninėje Punios parapijoje, už dabartinio Liudvinavo, buvęs Pašešupio kaimelis (o ir dabar toks yra), vos puse mylios (dabar sakytumėme apie 3 kilometrus) nutolęs nuo Netičkampio ir Nartelio (priklausiusiems Prienų parapijai). Kad kaimelis tokiu pavadinimu ten buvo, sužinome iš karaliaus Augusto II 1711 spalio 6 d. surašyto dokumento, kai Stanislovas Eidziatovičius (Eydziatowicz) perdavė savo sūnui Karoliui „Tūrupį kitaip Tūrupėlį ir Raudonšilį taip pat Pašešupiu pavadintą“ .[8] (Turupis alias Turupelis, y Raudonszylis takze Poszezszupie nazwane). Tuo metu, t.y. XVIII a. pradžioje, Liudvinave bažnyčios dar nebuvo, parapijų ribų taip pat griežtai nesilaikyta, tad ir aplinkinių parapijų kaimų gyventojai pasinaudodavo Prienų bažnyčios tarnų paslaugomis, jiems kartkartėmis aplankant pašešupio kaimus. Tad toje pačioje Prienų parapijos 1703–1724 metų krikšto metrikų knygoje randame ne tik Pašešupį, bet ir daug tolimesnius kaimus: Plutiškes, Daukšius, Padovinį, Varnupius…
Kalbant apie pašešupio vardą būtina paminėti labai įdomią ir svarbią žinutę, randamą jau vėlesniais metais. Taip Prienų parapijos pajamų ir išlaidų knygoje, rašytoje 1759 – 1778 metais, tai yra jau tuomet, kai Marijampolė jau gyvavo ir ten veikė Prienų parapijos filija, 1761 m. birželio 20 d. pajamų skiltyje padarytas įrašas, kad Degučių kaimo gyventojas Andrius Reinis už santuokos sakramentus sumokėjo 10 timpų. Visas įrašas skamba taip: „ Szlub Andrzey Reynis z Deguc od poszeszupia“ („Santuoka Andriaus Reinio iš Degučių nuo pašešupio“) Tai dar vienas patvirtinimas, kad pašešupio vardas ne tik galėjo būti, bet ir buvo vartojamas bendrine reikšme ir reiškė teritoriją su visais kaimais, išsibarsčiusiais siaura juosta Šešupės dešiniuoju krantu nuo Surgučių šiaurėje iki Netičkampio pietuose. Nuo 1732 m. gimimų metrikų knygos pradėtos vesti ir saugoti Pašešupio koplyčioje, taigi Prienų metrikų knygose jau nėra pašešupio sakramentų įrašų, nebent vienas kitas atsitiktinis atvejis, pvz., kaip anksčiau minėtas A. Reinio atvejis, kurio nuotaka, matyt, buvo iš Prienų apylinkių ir santuoka buvo registruota Prienų bažnyčioje. Pašešupio koplyčioje vestos ir saugotos knygos galėjo būti puikiu šaltiniu padėsenčiu daugiau sužinoti apie čia buvusius kaimus ir Staropolės miestelio augimą, tačiau atrodo tas knygas esame praradę. Dar 1936 m. Marijampolės bažnyčioje buvo saugomos ( o greičiausiai iki pat karo pradžios jos ten buvo) Pašešupio (Staropolės,Marijampolės) koplyčioje (bažnyčioje) rašytos krikšto metrikų 56 knygos: 1732–1748 m., 1753–1779 m., 1792–1825 m., 1827–1852 m., 1856–1858 m., 1860–1936 m. laikotarpių gimimų; santuokų 35 vienetai 1749–1876 m., 1882–1936 m. laikotarpių; mirčių 35 vienetai 1777–1825 m., 1835–1854 m., 1861–1881 m., 1886–1936 m.. [9] (1818 m. rugsėjo 26 d. inventoriuje buvo ir ankstyvesnių mirties knygų, nuo 1760 metų.)[10]
Pirmosios sovietinės okupacijos metu -1941 m. vasario 5 d. dalį Marijampolės parapijos metrikų archyvo perėmė naujai įkurtas Marijampolės civilinės metrikacijos miesto punktas. Gi prasidėjus karo veiksmams birželio 22 d. tos knygos galėjo žūtį.
Ansčiau minėtuose Prienų parapijos metrikų knygose randame įrašytus ir Prienų seniūnų grafų Butlerių vardus: 1693 m. kovo 27 d. krikštinant Martyno Masiaženčio ir jo žmonos Dorotos sūnų Juozą iš Šauliakiemio (Szawlakieme), krikšto tėvais buvo Aleksandras Butleris ir kilmingoji Katarina Mikulovičienė,[11] o 1717 m. vasario 23 d. Aleksandro sūnus Markas Antonijus Butleris su žmona buvo kilmingojo Aleksando Iliničiaus ir Helenos Borovskos santuokos liudininku.[12]
Po Aleksandro mirties 1710 m. vasario 15 d. privilegija Prienų seniūniją perima jo sūnus Markas Antonijus ir pastarojo žmona Pranciška. Kovo 10 d. surašytas inventorius.[13] Jame jau randame ne keturių, kaip anksčiau, o penkių seniūnijos vaitysčių kaimus. Naujajai vaitystei, vadinamai Pašešupio vaityste, priskirti seniūnijos vakaruose esantys 13 kaimų: Netičkampis 46 sodybų(Nietyskampis), Nartelis 16 (Nartele), Nartas 19 (Narty), Trakiškis 37(Trakiski), Triobiškis 9 (Trabiski), Degučiai 19 (Degucie), Puskelniai 7 (Puskielnia), Pasasnys 2 (Pososna), Surgučiai 14 (Surgucie), Meškinė 15 (Meszkinie), Pabukonis 15(Pabukonie), Raišupys 10 (Rayszupie), Senoji Būda 21 (Stara Buda). Visuose šiuose kaimuose gyveno 230 šeimų, taigi apie 1200 žmonių (gyventojų).
Tų pačių metų, t.y. 1710 m. gegužės 18 d., krikšto knygoje randame paskutinį įrašą, darytą prieš maro epidemiją, ir toliau užrašą „Pestis grasat“ (Maras šėlsta). Įrašai knygose vėl pradėti rašyti tik po metų, t. y. 1711 m. gegužės mėnesį.
Maro epidemijos padarytiems nuostoliams įvertinti 1712 m. kovo 15 d. buvo atlikta Prienų seniūnijos inventorizacija[14] ir Pašešupio vaitystėje surašyti visi 13 anksčiau išvardytų kaimų. Padėtis buvo tragiška: 9 kaimai buvo visiškai tušti, Nartelyje, Narte ir Triobiškiuose rasta po vieną, o Netičkampyje buvo dvi šeimos.
Kol kas neturime dokumentų apie Staropolės miesto steigimą, jo augimą, tačiau yra dokumentų apie jos „sesės“ Franopolės įkurimą.[15] Abiejų šių miestų – Staropolės ir Frampolės –kūrėjas yra Markas Antonijus Butleris, jų steigimo laikas taip pat panašus. Frampole vadinamas miestelis yra Lenkijoje apie 70 km į pietus nuo Liublino. Akivaizdu, kad šio miesto vardas sietinas su Pranciškos Butlerienės vardu, bet pats Markas Antonijus Butleris to dokumente neįvardija. M. A. Butleris paveldėjo Radziečino žemę (taip pat netoli Liublino) ir ten nusprendė kurti miestą. 1718 m. sausio 6 d. jis kreipėsi į būsimo miesto ir jo apylinkių gyventojus pranešdamas, kodėl jis imasi miesto kūrimo ir kokias lengvatas žmonėms suteiks: mat miesto steigimo vietoje susikerta keliai vedantys iš Krokuvos ir Vroclavo į Lvovą, iš Vengrijos į Jaroslavą ir Liubliną bei į Lietuvą, Prūsiją, Mozūriją ir kitas svarbias vietas, dėl to čia galima atvežti prekių, rengti jomarkus ir turgus, gyventojų čia gyvena nemažai. Seniūnas skelbia, kad įvairių piliečių prašomas, sugalvojo miestą vardu Franopole kurti ir visokių luomų žmonėms čia leidžiama apsigyventi, sklypai jiems bus nemokamai duodami. Skolininkai ar kuo įtariami ir svetimi valdiniai priimami nebus. Miestas be dvaro žinios naujų gyventojų priimti negali. Nuo 1718 m. sausio 1 d. visi gyventojai dešimčiai metų atleidžiami nuo visų mokesčių ir prievolių. Degtinės varytojai ir smuklių laikytojai nuo mokesčių atleisti trejiems metams, žydai taip pat atleidžiami nuo mokesčių. Mieste numatomi turgūs kiekvieną sekmadienį ir ketvirtadienį, jomarkai – kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį. Negana to, seniūnas įsakė jo paties lėšomis iškasti keturis šulinius miesto aikštėje, gyventojams miško medžiagos duoti tiek, kiek tik reikia, bet ne parduoti, o tik savoms reikmėms. Dar numatyta pastatyti malūną su lentpjūvę ir milo vėlykla (tame krašte buvo populiarus audimo amatas).
Taigi greičiausiai ir mūsų Staropolės miesto steigimo sąlygos ir metodai turėjo būti labai panašūs.
Buvo manyta, kad Pašešupio koplyčia buvo dabartinėje J. Basanavičiaus aikštėje. J.Totoraitis rašė: „..Pašešupyje 1717 m. buvo pastatyta koplyčia<…> arti Šešupės, prie gatvelės, kuri eina pro Bartlingo aptieką.“[16] Tačiau rasti dokumentai rodo ką kita. Prienų seniūnas Markas Antonijus Butleris 1730 metais kreipėsi į vyskupą Jurgį Kazimierą Ancutą prašydamas leidimo jo privačią pašešupio koplyčią (in privato oratorio curice bonorum Poszeszupie) naudoti visų apylinkės gyventojų reikmėms. Liepos 7 dieną toks leidimas buvo duotas, leista ten skirtį kunigą.[17] Butleriams palikta teisė koplyčia naudotis per didžiąsias ir jų šeimos šventes. Tačiau, jei manysime, kad koplyčia buvo dabartinės Marijampolės centre, tai atskirsime Butlerių Kvietiškio dvarą nuo jų privačios koplyčios ir „priversime“ grafus iki jos keliauti pusę mylios. Sunku tuo patikėti. Žinome, kad Kvietiškio dvaras galėjo būti įkurtas apie 1717 metus ir tais pačiais pastatyta koplyčia. Kodėl, kokiu tikslu savo koplyčią reikėtų statyti toli nuo dvarvietės? Kad privati pašešupio koplyčia buvusi dvare, rašo ir lenkų istorikas Zygmuntas Pročekas iš Marijonų istorijos ir dvasingumo instituto: „Iš pradžių, t.y. iki įkuriant vienuolyną Staropolėje, vienuoliai gyveno Kvietiškyje prie medinės bažnyčios („Początkowo mieszkali oni w domu przy drewnianym kosciele w Kwieciszkach…“ ).[18] Ta bažnyčia (tiksliau koplyčia) 1755 m. per gaisrą sudegė.(„…a w 1755 pozar zniszczyl istniejącą w Kwieciszkach kaplicę…“[19]
1738 metais, matyt, norint išsiaiškinti, kaip Prienų seniūnija atsigauna po maro epidemijos, buvo surašytas inventorius.[20] Čia pirmą kartą randame paminėtą Kvietiškio dvarą, o prie Šešupės surašyti šie kaimai: Vaitiškiai 3 dūmai, sodybos (Woytiszki), Netičkampis 18 (Nietiszkampie), Nartelis 8 (Nartele), Nartas 10 (Narty), Triobiškiai 5 (Trabiszki), Degučiai 6 (Degucie), Puskelniai 5 (Puskielnie), Smilgiai 3 (Nowina Szmilgi), Surgučiai 5 (Surgucie), Raišupis 2 (Nowina Rayszupie) 2, Pabukonis 7 (Nowina Pabukonie), Trakiškiai 2 (Trakiszki), Stara Būda 11 (Stara Buda). Įdomu, kad pastarasis kaimas, skirtingai nei visi kiti, tuo metu nemoka jokių mokesčių. Galima manyti, jog jo gyventojai buvo atleisti nuo prievolių, nes jo žemėse pradėtas kurti Staropolės miestas. Jonas Reitelaitis apie Staros Būdos kaimą rašė: „Stara Buda – tai būsimosios Marijampolės pavadinimas. Ji mažu kaimeliu tik parodyta“. [21]
Visų minėtų kaimų žemė sumatuota valakais ir turi prieduose pievų, margais sumatuotų. Žemės šeimos turėjo labai mažai, po dvyliktąją arba dvidešimt ketvirtąją valako dalį ir po kelis margus. Dvarui už valaką mokėjo po 8 kapas grašių, o už priedinį margą po 24 grašius. Be to, už pievas mokėjo „pievinį“ mokestį ir dar „karninį“ mokestį, nes miške augo daug liepų. Gyventojai lupdavo liepų žieves (karnas), jas parduodavo arba naudojo savo reikalams, iš jų vydavo virves, pindavo sietus, vyžas ir t.t.
Vilniaus vyskupijos sinodo 1744 m. pateiktus Prienų parapijos kaimus J. Totoraitis surašė ne ta tvarka, kaip pateikta dokumento originale, todėl skaitant šį sąrašą gali atrodyti, kad tuo pačiu metu egzistavo Staropolės miestelis ir Stara Būdos kaimas. Jei paskaitytumėme originale[22] išvardytus vietovardžius, suprastumėme, kad jie surašyti keliaujančio surašinėtojo, pradėjusio Prienų miestu ir apeinančio visus parapijai priskirtus kaimus. Taigi paskaitykime visą sąrašą iš eilės (galima žymėtis ir žemėlapyje): Žemaitkiemis, Žukai, Naujiena, Kazokai, Mielaiškampis, Žemaitkiemis (jau kitas), Zondoniškiai, Mediniškiai, Vartai, Šlavančiai, Igliškis, Kulingė, Netičkampis, Nartelis, Nartas, Augustaičiai (Gustaičiai), Staropolė, Trakiškiai, Grabiškiai (turi būti Trobiškiai), Degučiai, Puskelniai, Raišupys, Smilgiai, Surgučiai, Kužai, Šaltupis, Išlaužas, Bačkininkai, Būdos: Stara, Mazoviecka ir Smolnicka, Kalviai, Pocvietis, Važatkai, Alksniakiemis, Rūdupis, Pociūnai, Birštonas. Sekdami keliautojo-parapijos surašinėtojo keliu, suprantame, kad Staropolė ir čia minima Stara Būda buvo skirtingose vietose (pastaroji greičiausiai dabartinio Prienų rajono Ašmintos seniūnijoje), gerokai nutolusiose viena nuo kitos.
XVIII a. antrojoje pusėje Prienai vis dar buvo svarbiausias seniūnijos centras. Apie tai galima spręsti iš čia, Butlerių rūmuose, vykusių renginių. Štai, 1761 m. Prieniuose vyko Rozalijos Butlerytės (Luko Aleksandro ir Kotrynos Butlerių dukros) ir Antano Osolinskio vestuvės, o 1778 m. rugpjūčio mėn. Mykolo Butlerio dukros Pranciškos (vardas suteiktas močiutės garbei) ir generolo majoro Jurgio Radvilos vestuvės. Pastarųjų vestuvių metu vyko ir Prienų seniūno grafo Mykolo Butlerio apdovanojimo Šventojo Stanislovo ordinu ceremonija. Jam šis apdovanojimas suteiktas karaliaus Stanislovo Augusto dar 1765 m., tik neaišku, už kokius nuopelnus ir kodėl apdovanojimas taip vėlavo. Apdovanojimą iškilmingai įteikė Vilniaus vaivada Karolis Stanislovas Radvila.
Kauno pavieto padūmės 1775 m. mokesčių liustracijoje be Marijampolės čia surašyti 32 kaimai.[23] Kunigas Jonas Reitelaitis, domėjęsis šio krašto istorija, apie tame dokumente minimą Marijampolę rašo: „Senoji Būda-Starapolė jau yra virtusi Marijampolės miesteliu.“[24]
1782 m. sausio 22 d., mirus Mykolui Butleriui (Marko Antonijaus ir Pranciškos sūnui), Prienų seniūnija, o kartu ir buvusi Pašešupio vaitystė (tuo metu Kvietiškio raktas) atiteko generolui Kazimierui Nestorui Sapiegai. Baigėsi Butlerių valdymo laikotarpis, trukęs beveik pusantro šimtmečio. Pašešupys, kuriame XVII amžiaus viduryje buvo sunkiai praeinamos pelkės ir girios, išgyveno karus, marus ir gaisrus. Dabar čia augo Marijampolės miestas, greta buvo turtingas Kvietiškio dvaras, įkurta Marijampolės parapija su daugiau nei pusšimčiu kaimų.
Rimvydas Urbonavičius
[1] Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyrius (VUB),F.102-556
[2] Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA), SA-3765, t.2
[3] Vaida Kamuntavičienė. Kauno dekanato parapijų padėtis XVII a. antrojoje pusėje. SOTER 2009.30 (58)
[4] Baltarusijos nacionalinis istorijos archyvas Minske (NIAB), F.1928, ap.1,(III t.),l.761-800
[5] Metrika Litewska. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego. Wojewodztwo Trockie 1690 r. (opracowal Henryk Luliewicz), Warszawa 2000. (sąrašas sudarytas archajiška ir tuo metu nenaudota administracine-teritorine sistema į ką atkreipia dėmesį tyrinėtojai)
[6] Algimantas Kajackas. Prienų parapijos archyvas. SOTER 2002.7(35)
[7] Prienų parapijos (PP)1687-1692 metų krikšto ir santuokų knyga (2)
[8] Vyriausiasis senųjų aktų archyvas varšuvoje(AGAD), Zesp.391,sygn.204
[9] LCVA F.1676, ap.1, b. 193
[10] LCVA F.1676, ap.1, b.13
[11] PP 1693-1700 krikšto knyga (3)
[12] PP 1707-1742 santuokų knyga (10)
[13] NIAB F.1928, ap.1(III t.), 761-800
[14] Ten pat, l. 806 a.p.
[15] AGAD, Nabytki, sygn 25.l.6 (Marko Antonijaus Butlerio kreipimasis į gyventojus dėl Franopolės miesto steigimo (1718-01-06)
[16] J.Totoraitis „Sūduvos Suvalkijos istorija“, M. 2003, p. 424
[17] AGAD. Arch.Zamoyskich,2783, l.80
[18]Zygmunt Proczek. U marianskich początkow klasztoru mariampolskiego SOTER 2009.31(59) p. 140
[19] Ten pat, p.142
[20] LVIA F.11, ap.1, b.1058, l. 454-468
[21] Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius (LMABRS) Jono Reitelaičio fondas F. 136-141
[22] 1744 Vilniaus vyskupystės sinodo protokolas
[23] LVIA. F. SA, Nr. 3313
[24] LMABRS Jono Reitelaičio fondas F.136-141