Marijampolės realinė gimnazija veikė tik apie septynerius metus 1918-1925 m. (iki 1923 m. vadinta Marijampolės realė gimnazija), tačiau Lietuvos gyvenime ji paliko ryškų pėdsaką. 1918 m. lapkričio 30 d. keturiolikos miesto gyventojų – inteligentų, žydų verslininkų, būsimų mokyklos mokytojų-steigiamasis komitetas pareiškė, kad įkuria „realę gimnaziją, kurios tikslas yra platinti realį apšvietimą (pritaikomų gyvenimui dalykų mokslą Marijampolės paviete ir Lietuvoje)“.
Iš kitų Lietuvos mokyklų ši gimnazija išsiskyrė pasaulietiškumu, buvo atvira tiems, kurie nenorėjo mokytis vadovaujantis katalikiškais ir autoritariniais principais. Gimnazijos valdyme dalyvavo ne tik mokytojai, mokinių tėvai, bet ir patys mokiniai.
Pasaulietiškumas ir dvasininkijos įtakos mažinimas sukėlė konfliktą su Seinų vyskupija ir nemaža visuomenės dalimi. Gimnazijoje nedėstyta katalikų tikyba, čia mokytis stojo laisvamanių vaikai, darbą gaudavo laisvamaniai mokytojai, kurių nepageidavo kitos mokyklos.
Nors gimnazijoje mokėsi ir ją baigė daug gerbiamų žmonių (geografas Kazimieras Bieliukas, matematikas Kazimieras Baršauskas, inžinierius, šiluminės fizikos tyrimų pradininkas Lietuvoje Nikolajus Milenskis, medikas Juozas Kupčinskas ir kiti), su kaupu užteko ir Lietuvos valdžios kritikų bei atvirų jos priešų.
Naudodamiesi liberalia atmosfera, čia legaliai ir nelegaliai veikė marksistinio, bolševikinio plauko veikėjai ir organizacijos, kenkusios jaunai Lietuvos valstybei. Todėl ji turėjo rimtą priežastį Marijampolės realinę gimnaziją uždaryti.
Knygose, archyviniuose dokumentuose yra nemažai informacijos apie mokytojų ir gimnazistų politines pažiūras ir jų veikimą Vieni jų buvo naivūs idealistai, kiti sovietinės marionetės, treti fanatikai, įtikėję komunizmo pergale visame pasaulyje. Pateikiu kai kurių veikėjų biografijų trumpus štrichus.
Jonas Valaitis (1888-1984), gimnazijos direktorius nuo 1919 m. gruodžio 19 d. iki 1923 m. rugsėjo 1 d., autobiografijoje, rašytoje 1940 m. lapkričio 25 d., teigia „… to meto Lietuvos valdžia dėl nepatinkamos socialistinės, komunistinės dvasios gimnazijoje mane iš direktoriaus pareigų atleido, o 1925 metų liepos mėnesio 1 d. ir gimnaziją uždarė.“ Kadangi dokumentas rašytas pirmos sovietinės okupacijos metu, šio prisipažinimo sureikšminti nereikėtų.
Stasys Matulaitis (1866-1956), knygnešys, gydytojas, mokytojas. Nuo 1923 m. dėstė augalų fiziologiją, Lietuvos geografiją ir istoriją bei dalyvavo komunistinių kuopelių veikloje. (K. Baršauskas rašė: „Jis tada davė mums marksistinio istorijos supratimo pradus“). Buvo net išrinktas į Marijampolės miesto tarybą (vėliau pašalintas). 1925 m. vasario 13 d. suimtas apkaltinus bolševikinio sukilimo ruošimu. Kalėjo iki 1925 m. gegužės, kai už 5 tūkstančių litų užstatą buvo paleistas. Jausdamas, kad vėl bus suimtas, pabėgo į Sovietų Sąjungą. Ten dirbo Baltarusijos Mokslų akademijoje. Netrukus suprato, į kokį „rojų“ pateko, nes 1937 metais buvo ištremtas į Kazachstaną.
Į gyvenimo pabaigą rašė: „..nuo1917 metų prisidėjau prie komunistų iškeltos laisvos ir laimingos ateities žmonijai. Kol neįsitikinau, kad tie laisvės obalsiai virto žiauriausia tironija. Man prisiėjo mainyti gaires, išstoti prieš apgaulingas laisvės ir laimės idėjas ir kovoti už tikros laisvės idealus“.
Bliūdžius Petras (1887-1946), gimnazijos gydytojas. Besimokydamas Marijampolės berniukų gimnazijoje įstojo į Lietuvos Socialdemokratų partiją. 1913-14 m. tos partijos Užsienio biuro narys. Krokuvoje su kitais studentais dalyvavo susitikimuose su V. Leninu. Po Rusijoje įvykusio bolševikinio perversmo gyveno Maskvoje. 1918 m. įstojo į Rusijos komunistų (bolševikų) partiją. Grįžo į Marijampolę 1919 m. Buvo Lietuvos komunistų partijos nariu iki 1922 m.
Gimnazistas Pijus Glovackas (1902-1941), mokydamasis Marijampolės berniukų gimnazijoje, įstojo į uždraustą antiklerikinę organizaciją. Nuo 1919 m. aušrininkų organizacijos narys, persikėlė į Vilkaviškio gimnaziją, jo iniciatyva visas Vilkaviškio aušrininkų organizacijos skyrius įstojo į Lietuvos komunistinio jaunimo (komjaunimo) organizaciją. 1920 m. priimtas į Lietuvos komunistų partiją. Išrinktas komunistų partijos ir komjaunimo Vilkaviškio parajonio komitetų nariu. 1922 buvo du kartus suimtas, pašalintas iš Vilkaviškio gimnazijos. Paskui įstojo į Marijampolės realinę gimnaziją, buvo minėtos partijos Suvalkijos rajono komitetų narys. Gimnazijoje organizavo legalią marksistinę moksleivių visuomenininkų organizaciją, buvo jos valdybos sekretoriumi. 1923 m. suimtas, kalintas ir t. t.
Gimnazistas Bronius Pranckus Žalionis (tikroji pavardė Vaclovas Anskaitis, 1902-1964), literatūrologas. Sulaukęs 18 metų jau buvo komjaunimo komiteto sekretorius. 1921-1922 kalintas. Nuo 1923 gyveno Sovietų sąjungoje.
Gimnazistas Jonas Runkevičius (1902-1966), gydytojas. Mokydamasis palaikė ryšius su komjaunuoliais, 1922 priklausė visuomenininkų kuopelei, vėliau marksistinei „Spindulio“ organizacijai. Už komunistinės literatūros platinimą 1924 m. pašalintas iš gimnazijos, išlaikė atestato egzaminus eksternu. Realinės gimnazijos septynių klasių baigimo pažymėjimas išduotas 1924 m. kovo 23 d. Už revoliucinę veiklą 1923-25 m. kelis kartus kalintas.
Gimnazistui Karoliui Petrikai (1906-1941) 1921 m. rugsėjo 5 d. išduotas keturių klasių baigimo pažymėjimas. 1926 m. ir 1931-34 m. Marijampolėje dirbo komjaunimo, komunistų partijos struktūrose, 1926 m. įkūrė organizacijos „Spindulys“ skyrių. 1926-31 m. ir 1934-40 m. kalėjo. 1932-33 m. mokėsi Maskvos partinėje mokykloje. 1933-34 m. Lietuvos komunistų partijos centro komiteto instruktorius. 1940 m. vasarą sovietinės okupacinės valdžios paskirtas Marijampolės apygardos saugumo viršininku. 1941 birželyje pasitraukė iš Lietuvos. Tais pačiais metais atsiųstas organizuoti Marijampolės apskrityje sovietinių partizanų būrį. Žuvo Marijampolėje.
Gimnazistas Liudvikas Žaldaris (1900-1938), poetas-revoliucionierius. Į gimnazijos III klasę įstojo 1919 m. rugpjūčio 20 d. ir baigė 1921 m. rugsėjo 21 d. Besimokydamas įstojo į komunistinio jaunimo organizaciją, o 1922 m. – į komunistų partiją. Už antivalstybinę veiklą 1923 ir 1924 m. keletą kartų kalintas Kaune, Marijampolėje. 1924 m. pasitraukė į Sovietų sąjungą ir ten gyveno Jauniaus pavarde. Nuo 1926 m. gyveno Minske, dirbo Baltarusijos radijo komiteto lietuviškų laidų vedėju, redaktoriumi. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1922 m. Pasirašinėjo L. Žalvariu, Blinda, Gervazu. Sušaudytas bolševikų Smolenske 1938 m. rugsėjo mėnesį.