Vietos savivalda yra vienas pagrindinių bet kokios demokratijos elementų. Visuomenės valdymas yra demokratiškesnis, jei sprendimus priima arčiau gyventojų esanti valdžia nei labiau nutolusi centrinė. 1918 m. vasario 16-ja paskelbus apie Lietuvos valstybės atstatymą iškart iškilo klausymas ar pavyks tą valdžią įtvirtinti. Vienas svarbiausių uždavinių įtvirtinant valdžią ir buvo realiai perimti vietose reikalus į savo rankas, pakeičiant svetimus pareigūnus savais iš savo tarpo, ir ne paskirtais, o išsirinktais demokratiškai. Netrūko abejojančių, ar lietuviai sugebės tvarkytis neturėdami patirties, išsilavinusių žmonių, kurių nemažai dar buvo negrįžę iš Rusijos. Pradžia iš tikro buvo labai sunki, nes Vokietija pripažino Lietuvos valstybę susaistyta įvairių konvencijų ir pavaldumų ryšiais su Vokietija, net ir pirmoji laikinoji Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama Augustino Valdemaro buvo sudaryta tik lapkričio 11 d. Tą pačią dieną Vyriausybė atsišaukimu paragino gyventojus kurti vietos valdžią ir tam suteikė daug laisvių vietinei iniciatyvai. Tuo metu jokio norminio akto, reglamentuojančio vietos valdžios sudaryma, nebuvo. Toks dokumentas- aplinkraštis, pasirodė tik gruodžio 17 d. Daugumoje miestų jau buvo vienokiu ar kitokiu būdu išrinktos savivaldybės (laikinosios tarybos). Marijampolėje jau lapkričio 11 d. buvo sušauktas miesto gyventojų susirinkimas, o po to, vos ne kasdien, aikštėse, salėse vyko susirinkimai, mitingai, pasitarimai. Po truputi pradėta formuoti Laikinoji Taryba, pradžioje iš 12, vėliau 18, ar 20, 30 narių. Pirmiausiai imtasi spręsti santykių su vokiečių valdžia reikalus, tam buvo sudaryta speciali komisija. Lapkričio 18 d., sekmadienį, Naujojoje rinkoje susirinkę miestiečiai pradėjo formuoti Laikinąją tarybą, čia nuspręsta „ L. Miesto Tarybai pareiga uždedama rūpintis visais miesto reikalais, kaip apsauga, maistu, neturtingų ir darbininkų reikalai ir t.t.be to kuogreičiausiai sudaryti demokratingus rinkimus į pastovią miesto tarybą.“ Tuomet iškelti 28 kandidatai. Archyve saugomi Laikinosios miesto Tarybos protokolai ir pirmasis jų, Marijampolės gyventojų susirinkimo Naujojoje rinkoje lapkričio 18 d. protokolas pasirašytas Eliziejaus Draugelio ir Antano Matulaičio. Apie ankstesnius ir pastarąjį susirinkimus savaitraštyje „Tėvynės sargas“ 1918 m. gruodžio 5 d. Nr. 41 pilietis pasivadinęs A. Maitis parašė „Marijampolėje bendruose susirinkimuose buvo nuspręsta laikinojoje miesto taryboje lietuviams skirti 18 vietų (60%), žydams 9 (30%), vokiečiams 2 (8%) ir „kitų tautų“- 1 (2%)…Laikinoji Miesto Taryba jau pradėjo veikti.“ Kitą dieną Babarskio salėje iš 28 kandidatų išrinkta 21 žmogaus Taryba, tarp jų buvo advokatas Antanas Krasauskas, daktaras Eliziejus Draugelis, Juozas Sirutis (būsimasis burmistras), mokytojas Zaskevičius, Adomas Prostko, Vladas Kulikauskas ir kiti. Žydai turėjo parinkti savo bendruomenės atstovus per dvi dienas. Lapkričio 20 d. Laikinosio Tarybos posėdyje jau dalyvavo ir žydų atstovai. Buvo išrinktas prezidiumas. Sudarytos septynios komisijos: maisto, statistikos ir demokratinių rinkimų, apsaugos, finansų, kuro ir šviesos, sanitarijos, butų, tiems reikalams spresti.
Miestų rinkimai beveik visur vyko pagal vietos visuomenės parengtas rinkimų taisykles, dėl to kiekviename mieste ta tvarka skyrėsi. Marijampolės miesto taryba rinkta pagal proporcinę sistemą, iškeliant kandidatus pagal sąrašus.
Laikinoji Taryba parengė rinkimų į nuolatinę Tarybą tvarką ir datą. Rinkimai buvo numatyti gruodžio 10 d. Nustatytos trys miesto rinkiminės apylinkės ir balsavimo vietos: kinematografijos salėje Varšuvos gatvėje Nr.3, „Blaivybės“ draugijos salėje, Liudvinavo g. 6 ir Babarskio salėje Senoji Rinka 2. Kandidatų sąrašai Vyriausiajai rinkimų komisijai turėjo būti pateikti iki gruodžio 6 d. Buvo nuspręsta, kad naująją Tarybą sudarys 23 nariai. Rinkimuose turėjo dalyvauti septyni sąrašai: Darbo žmonių krikščionių, Darbininkų bepartyvių, Vokiečių(Liberalų), Žydų sionistų partija (Dešinieji), Žydų socialdemokratų (Bundo), „Laisvės ir žemės“(kairieji eserai), „Miesto darbininkų“ (komunistų). Pastarosios dvi partijos savo sąrašus atsiėmė prieš pat rinkimus ir juose nedalyvavo. Rinkimai įvyko gruodžio 10 d.ir vyriausioji rinkimų komisija suskaičiavo balsus kurių buvo viso 2491. Rinkimuose galėjo dalyvauti miesto (kartu su Degučiais ir Tarpučiais) vyrai ir moterys sulaukę 20 metų ir turintys pasus ar kitą asmens dokumentą. ( Kiek gyventojų Marijampolė turėjo 1918 metų pabaigoje nėra tiksliai žinoma, tačiau sekančiais metais t.y. 1919 m. Vidaus reikalų ministerijos rašte rašoma čia gyvenus 6373 žmones) Iš Darbo žmonių krikščionių sąrašo buvo išrinka 12, Žydų bundo- 1, ( atsisakė vietos per pirmą posėdį) Darbininkų bepartyvių-1, Vokiečių -2 ir žydų (sion)- 8. Manoma, kad naujoji nuolatinė Taryba pradėjo darbą gruodžio 20 d.
Knygose ir straipsniuose apie savivaldą ir burmistrus galima rasti skirtingą informaciją apie pirmąjį Marijampolės burmistrą: vienur rašoma, kad tai Juozas Sirutis (kartais Bronius Sirutis ?), kitur- Eliziejus Draugelis. Marijampolės miesto savivaldybės dokumentuose yra įrodymų, įrašų kad būtent E. Draugelis įvardinamas burmistru: „Miesto valdyba liudija, kad D-ras Draugelis El. nuo 1918 m. lapkričio m.buvo išrinktas laikinosios Marijampolės m. Tarybos prezidiumo Pirmininku tas pareigas ėjo iki 1919 m. kovo 23 d. Prezidiumo Pirmininkas buvo laikomas kaipo miesto Burmistru“
Kita vertus, 1919 m. kovo 23 d. miesto Tarybos posėdyje Juozas Sirutis buvo „išrinktas pirmininku m. Tarybos ir vykdomojo komiteto“, tad ne pareigų pavadinime esmė: abu dirbo miestui ir miestiečiams