Pirmojo pasaulinio karo įvykius liečiantys Marijampolės valdžios įstaigų dokumentai tyrinėti mažai. Ruošdamas straipsnį naudojausi Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomais dokumentų fondais: Suvalkų gubernijos žandarų valdybos (F.930), Suvalkų gubernatoriaus kanceliarijos (F.1010), Suvalkų gubernijos Marijampolės ir Kalvarijos apskričių žandarų valdybos ( F.424). Už vertingas nuorodas ir pagalbą dėkoju valstybinio archyvo Suvalkuose direktoriui Tadeušui Radzivonovičiui. Datos nurodomos tokios kokios rašomos dokumentuose.
Užnemunės apskritys buvo mažesnės nei likusioje Lietuvoje, todėl čia veikė jungtinės dviejų ar trijų apskričių žandarų valdybos. Tai buvo politinės paieškos bei priežiūros ir politinės policijos struktūra, prižiūrėjusi viešąją tvarką, malšinusi žmonių nepasitenkinimą ir pasipriešinimą pareigūnams, persekiojusi tautinį, politinį judėjimą ir pan. Taigi apskričių žandarų valdybų dokumentai yra vieni įdomesnių, suteikiantys konkrečių žinių apie veikiančius asmenis ar organizacijas. Lietuviškoje Užnemunėje buvo keturios apskritys Marijampolės (1913 m. joje gyveno-126,7 tūkstančiai gyventojų, iš jų Marijampolės ir Prienų miestuose-10,4 atskirai Marijampolėje 6074), Kalvarijos (1913 m. apskrityje gyveno 94,6 tūkst. mieste 14,1), Vilkaviškio (apskr. 89,1; mieste 11,2), Vladislavovo (apsk. 86,6; mieste 9,3), tad be jau minėtos Marijampolės ir Kalvarijos apskričių žandarų valdybos čia veikė dar viena- Vilkaviškio ir Vladislavovo apskričių žandarų valdyba. Šių abiejų valdybų ataskaitos buvo siunčiamos jas kontroliuojančiai įstaigai – Suvalkų gubernijos žandarų valdybai.
1914 m. sausio mėn. Marijampolės ir Kalvarijos apskričių žandarų valdybos pareigūnų sąraše randame tuos asmenis kurie beveik visi veikė ir prasidėjus karui: rotmistras papulkininkis Stankevičius, vachmistras Pavelas Fiodorovas, puskarininkiai Jurijus Sidorovas, Ivanas Nikolajevas, Filipas Židovlionokas, Fiodoras Jakovlevas, Dmitrijus Gordejus. (Vėliau valdybą papildė puskarininkiai Grigorijus Aleksejevas ir Minas Cimanas) Būsimo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus, ilgą laiką gyvenusio ir dirbusio Marijampolėje, atsiminimuose yra žinių ir apie šio miesto žandarus iki 1905-1907 m. Jis rašo, kad iki tų metų žandarams vadovavo rotmistrai Voncianskis, Kislinskis, Eropes, o Tarasovas darbavosi revoliuciniais 1905 metais, kuomet gausiose demonstracijose buvo grasinama susidoroti su žandarais ir jų šnipais. Tarasovas skundėsi vachmistrui Fiodorovui, kad „… viskas pražuvę, jis liksias be tarnybos, o gal ir gyvybės nustosiąs.“ Vachmistras Fiodorovas buvęs ramus ir įrodinėjo, kad riaušės turi pasibaigti ir žandarams vėl atsiras darbo. „My ješčio porabotajem, gospodin načalnik!” –sakęs jis. Jo pranašavimai netrukus ėmė pildytis: žandarams darbo padaugėjo. Reikėjo surinki duomenis apie visus per revoliuciją pasirodžiusius neištikimus caro režimui asmenis, vienus suimti, apie kitus surinkti informaciją. Per tuos kelis metus tris kart nuo kelių savaičių iki 1,5 mėnesio Marijampolės kalėjime už lietuvišką veiklą teko kalėti ir Kaziui Griniui.
XIX- XX a. sandūroje suaktyvėjo lietuvių tautinis judėjimas. 1904 m. buvo panaikintas draudimas lietuviškiems leidiniams lotinišku raidynu. Veikė tiek legalios, tiek slaptos organizacijos.
Marijampolės apskrities viršininko valdyboje 1913 m. sausio 22 d. visuomeninių organizacijų sąraše yra katalikiška „Žiburio“ švietimo draugija (įsteigta 1907m., pirmininkas kunigas Motiejus Gustaitis), Lietuvių krikščionių žemės ūkio draugija „Žagrė“ (pirmininkas Vincas Bielskus), Marijampolės ūkininkų draugovė (steigimo iniciatorius K.Grinius, pirmininkas Macaitis), Krikščionių darbininkų draugija (Antanas Staugaitis), Marijampolės muzikos, literatūros, dramos, meno bendrija „Gabija“ (Albinas Eismontas), Blaivybės draugijos skyrius Marijampolėje (kunigas Vladislovas Draugelis), Marijampolės vyrų gimnazijos nepasiturintiems mokiniams remti draugija (Piotras Benediktovas), Žydų pagalbos draugija (Jankelis Heršanovičius)
Apie Marijampolę kaip kultūros centrą kalba ir faktas, kad 1914 m. rugpjūčio 16 d. čia planuota surengti pirmąją Lietuvos liaudies chorų šventę.
Iš Kalvarijos apskrities Skersabalių kaimo valstiečių 1914 m. sausio 26 d. puskarininkiai Jakovlevas ir Gordejevas sužinojo, kad du kunigai renka raštiškus gyventojų įsipareigojimus negerti degtinės ir reikalauja, kad šventinėmis dienomis karčemose prekyba degtine būtų draudžiama. Surinkus parašus žadama kreiptis į valstybės dūmą. (Čia reikia pažymėti, kad vienas kunigų rinkusių parašus buvo būsimasis vyskupas Vincentas Borisevičius. Jis 1912 m. po studijų Friburgo universitete vyskupo Antano Karoso buvo paskirtas Kalvarijos vikaru bei kalėjimo kapelionu. Prasidėjus I Pasauliniam karui ir vokiečiams užėmus Kalvariją jis kartu su kitais penkiais miestiečiais buvo paimtas įkaitu. 1940 m. pašventintas vyskupu. Sovietams okupavus Lietuvą pasisakė prieš bažnyčios persekiojimą. 1946 m. suimtas, kalintas, kankintas ir sušaudytas Vilniuje).
Žandarai darbuojasi tuoliau: 1914 m. kovo 1 d. neaiškus žydas atvyko į Marijampolę ir apsistojo Dovydo Libero name Turgaus aikštėje, pas siuvėją Sverdlovą. Atvykelis ketina išvykti į Sankt Peterburgą. Žydai įtariami nelegalia emigracija. Marijampolės gyventojas Jonas Strelkus būdamas girtas įžeidė jo didenybę imperatorių.
Balandžio 25 d. iš Marijampolės į užsienį pabėgo banko kontoros laikytojai vietiniai pirkliai Froima Abelis Šatenšteinas ir Moisejus Davidovičius Šatenšteinas. Paliko skolų už 100 000 rublių indelių, kuriuos sunešė daugiausiai žydai, Marijampolės gyventojai. Ši kontora mokėjo 8% palūkanas ir veikė 7 metus.
Seinų vyskupas ruošiasi aplankyt bažnyčias: Kalvarijos -gegužės 30, Marijampolės- birželio 1 d., Šunskų- birželio 4 d. , Pilviškių- birželio 6 d., Griškabūdžio – birželio 8 d., Sintautų – birželio 10 d, Vladislavovo- birželio 12 d. ir Vilkaviškio- birželio 14 d.
Gegužės mėn. Javaravo valsčiuje Igliaukoje Štrolio name buvusio valdininko Adomo Grinkevičiaus namuose be leidimo susirinko lietuvių jaunimas ir kalbėjosi apie liaudies blaivumą.
Birželio 3 d. Seinų vyskupas Ekscelencija Antanas Karosas lankėsi Marijampolės bažnyčioje ir privačioje lietuviškoje keturklasėje „Žiburio“ progimnazijoje, kur vyko mokslų baigimo pažymėjimų įteikimas. Jame dalyvavo apie 15 kunigų, studentai, vietos inteligentai, mokinių tėvai ir giminaičiai. Apie 6 val atvyko Ekscelencija vyskupas A.Karosas lydimas Marijampolės dekano kan. J. Žaliausko. Vyskupą pasitiko progimnazijos direktorius kun. d-ras Motiejus Gustaitis, kuris lietuviškai pasakė sveikinimo kalbą. „Rusų liaudies himnas“ nebuvo sugiedotas. Po to moksleivės atliko meninę programėlę: muzikavo, skaitė eiles, dainavo liaudies dainas. Aktas baigtas vyskupo religinio turinio kalba. Ko gero didžiausias žandarų pastebėtas nusižengimas tas, kad imperatoriaus portretas buvo labai mažas ir buvo pakabintas netinkamoje vietoje: visi sedėjo į jį nugara ( publika sidela k nemu zadom)
Dar vienas tos vasaros įvykis turėjo sukelti ir, matyt, sukėlė didelį žandarų nerimą. 1914 m. birželio 16 d. mirė žandaras puskarininkis Ivanas Nikolajevas. Iš vakaro, t.y. birželio 15 d. jis su kolegomis Kuznecovu ir Gordejevu lankėsi žydų smuklėse, pradžioje pas Arenhauzą, vėliau pas Judelį Kušnerį. Ten jie gėrė alų, degtinę, valgė lydeką. Vakare Nikolajevui pasidarė bloga ir buvo pakviestas privatus felčeris Lipmanovičius, gydytojas Linskis, galausiai 3-jo husarų Elizavetgrado pulko gydytojas Šmeliovas. 11 val. naktį žandaras mirė. Dėl šios netikėtos mirties buvo daug susirašinėjama. Tyrimo aktuose net išvardinami visi minėtų užeigų savininkų šeimų nariai. N. Nikolajevo laidotuvės vyko birželio 19 d. Tik rugpjūčio 28 d. iš Suvalkų buvo gauti tyrimo dėl Nikolajevo mirties rezultatai. Mirties priežastis nurodoma: virškinamojo trakto uždegimas (vospaleniją želudočno piščevych kanalov)
Artėjant karui įtampa auga. Iš Aleksoto puskarininkis Minas Cimanas pranešė, kad Kaune žmonės atsiima pinigus iš taupomųjų kasų. 1914 m. liepos 13 d. 7 val vakaro išklijuoti skelbimai dėl karinės padėties, bet žydų nuotaikos nėra priešiškos.
Prasidėjus karui, žandarų valdžia susidomėjo kaip jų pavaldiniai, t.y. Marijampolės ir Kalvarijos žandarai, moka vietinių gyventojų kalbas (степени знания ими местных языков) Sudarytame sąraše rašoma, kad papulkininkis Stankevičius supranta lenkiškai, žino kai kurias frazes lietuviškai, vachmistras Pavelas Fiodorovas supranta lenkų ir lietuvių kalbas, gali susikalbėti tam tikru laipsniu, bet skaityt ir rašyt nemoka. Panašūs įrašai ir prie puskarininkių pavardžių.
Prasidėjus karui iš Marijampolės kareivinių liepos 20 d. išvyko 3 Husarų Elizavetgrado pulkas, o iš Kalvarijos- 2-sis Leib Ulonų Kurliandijos pulkas. Kareivynės ir karininkų butai buvo palikti be priežiūros ir neužrakinti. Išvykdami karininkai paprašė miestiečių žydų paimti ir pasaugoti vertingesnius jų daiktus. Kai tie žydai atvyko į karininkų butus paimti daiktų, kiti gyventojai pradėjo taip pat viską nešti. Policija ėmėsi veiksmų plėšimui sustabdyti ir atliko tyrimą. Kareivinių rajone jie rado 200 kovinių šovinių ir 8 be priežiūros paliktus arklius. Arkliai buvo perduoti Kvietiškio dvaro savininkui Bunkevičiui. Jau kitą dieną, t.y. liepos 21 d., į minėtas kareivines atvyko kiti pulkai. Kareiviai vaikščiojo po kareivines ir rinkosi jiems reikalingus daiktus. Vienas sulaikytasis aiškino, kad ieškojo žąslų, kurių jam labai reikėjo.
Kalvarijoje kareivines užėmė 112 Uralo pėstininkų pulkas ir 3-sis kazokų pulkas. Zemskinė sargyba atliko kratą 112 pulko 12 kuopoje rado 13 naujų porų batų paimtų iš Kurliandijos pulko. Apklausus tos kuopos vadą kapitoną Filipovičių, jis paaiškino radęs tuos batus 4-jo eskadrono kareivinėse ir įsakęs savo kareiviams pasikeisti senus batus į naujus.
Rugpjūčio 9 d. Suvalkų gubernijos žandarų valdybai pranešama apie žydų nuotaikas Marijampolėje: jokio priešiškumo rusų valdžiai nėra ir net atvirkščiai žydai prijaučia rusų pasiekimams fronte. Rugpjūčio 7 d. Marijampolės žydų sinagogoje melstasi už rusų ginklo pergalę. Susirinko daug tikinčiųjų. Po maldų rabinas pasakė įkvepiančia kalbą.
Žandarai stebėjo ir fiksavo su karu susijusius veiksmus: pvz., gauta žinių, jog nakti į rugpjūčio 27 į vakarus nuo Kalvarijos keletą valandų buvo girdėti pabūklų salvės. Žandarai stebėjo ir vokiečių lėktuvų skrydžius. 1915 m. balandžio 6 d. vokiečių lėktuvas virš Kauno tvirtovės ir Aleksoto, numestė 2 bombas. Balandžio 14 d. keturi lėktuvai bombardavo Simną, numestė 23 bombas ir pan.
Karo veiksmai Kalvariją ir Marijampolę miestus pasiekė paskutinėmis rugpjūčio dienomis. Naktį iš rugpjūčio 30 į 31 dieną žandarų valdybos viršininkas gavo žinią iš Marijampolės pašto-telegrafo kontoros viršininko, kad vokiečiai užėmė Suvalkus. Netrukus nutrūko ryšys su Kalvarija, iš kurios pro Marijampolę atsitraukė Kalvarijos apskrities viršininkas ir policijos valdininkai. Rugpjūčio 31 d. ryte iš Marijampolės, paskui rikiuotės kariuomenės gurguoles, pradėjo bėgti jos gyventojai. Marijampolės pašte susirinkę žandarų vadas Stankevičius, apskrities viršininkas Jakovlevas, zemstvos sargybos viršininkas Grudininas ir pašto-telegrafo kontoros viršininkas tarėsi, ar trauktis iš miesto, tačiau nieko nenutarė. Vakare Stankevičius ir Jakovlevas vėl nuvyko į pašto-telegrafo kontorą, tačiau čia nieko neberado, paštas ir telegrafas neveikė, durys buvo neužrakintos. Iš besitraukiančios kariuomenės buvo sužinota apie Marijampolės kryptimi vykstantį puolimą, tad tą pačią naktį apskrities viršininkas, policijos ir žandarų vadai nusprendė trauktis į Prienus, kuriuos pasiekė rugsėjo 1 d. Netrukus pasitraukta ir iš Prienų, prieš tai sunaikinus perkėlas per Nemuną. Rugsėjo 8 d. vietinė valdžia, žandarai jau buvo Alytuje. Tačiau vienas žandaras, Dmitrijus Gordejus liko Marijampolėje. Kaip vėliau aiškino žandarų vadas Stankevičius, jau pasitraukus iš miesto Gordejus buvo pasiųstas atgal susitikt su apskrities viršininku Jakovlevu. Tačiau pavaldinys sutartu laiku ir sutartoje vietoje nepasirodė. Aiškinama, kad Marijampolėje jau buvo vokiečia,i ir Gordejus nebeturėjo galimybės pasitraukti. Persirengęs jis liko Marijampolėje.
Įsakymą pasitraukti iš Marijampolįs rusų kariuomenė gavo rugsėjo 3 d. 11 valandą tai padaryta. Pasirodžius vokiečiams, visi gyventojai išsibėgiojo po savo namus, uždarydami parduotuvių, įstaigų, namų duris.Ypač didelę paniką sukėlė iš Dailydžių skersgatvio pasirodęs rusų kareivis, kuris susišaudė su vokiečių kareiviais.
Tik įžengus į miestą okupantų kariuomenei, vokiečių komendantas pareikalavo atidaryti visas pardotuves, kas ir buvo padaryta. Taip pat buvo įsakyta atvesti Marijampolės miesto burmistrą, bet kadangi jis ir visi magistrato darbuotojai buvo iš miesto pasitraukę,tad pareikalauta pristatyti kokį nors miestiečių gerbiamą asmenį. Kažkas nurodė rašomojo popieriaus krautuvėlės savininką Vincą Penčylą, kuris prieš keturis mėnesius ėjo burmistro pareigas. Kuomet paaiškėjo, kad Penčyla nemoka vokiškai ir negali susikalbėti su komendantu, buvo atvestas mokantis šią kalbą liuteronas dešrų parduotuvės savininkas Adomas Prostko. Abu šie piliečiai komendanto buvo paskelbti įkaitais ir pagrasinta, kad jei kas nors iš miestiečių padarys kokią nors žalą vokiečių kariams, jie bus sušaudyti . Tą pačią dieną vokiečiai atliko kratas visuose namuose, ieškodami ginklų ir persirengusių rusų kareivių. Vakare įkaito Adomo Prostko žmonos prašymu jis buvo paleistas, bet vietoje jo suimti ir įkaitais paversti bakalėjos parduotuvės laikytojas žydas Zavelis Heršteinas ir iždo sargas Foma Kačinskis. Kitą dieną ir jie buvo paleisti, o V.Penčyla areštinėje praleido dvi paras.
Vokiečių karinių dalinių, dislokuotų Marijampolėje, karininkai miestiečiams dalijo proklamacijas žydų ir lenkų kalbomis. Žandarų ataskaitose rašoma, kad gyventojai tas proklamacijas ėmė tik iš baimės. Ant namų sienų buvo klijuojami Vokietijos kariuomenės vyriausiojo vado skelbimai rusų ir lenkų kalbomis, raginantys nedaryti žalos vokiečių kareiviams.
Rabinui Merui Kravčinskiui komendantas grasindamas mirtimi paliepė išrinkti iš žydų patyrusį žmogų, žinantį rusų, vokiečių, lenkų ir lietuvių kalbas, tačiau rabinas pasiteisindamas liga tai padaryti atsisakė, bet žydų bendruomenė, vykdydama komendanto nurodymą, išrinko savo bendruomenės atstovą Jankelį Heršanovičių, kurį komendantas ir paskyria Marijampolės burmistru bei įsako sušaukti visų miesto gyventojų, tiek žydų, tiek katalikų, susirinkimą. Susirinkime miestiečiai turėjo išspresti du klausimus iškeltus vokiečių komendanto: nustatyti maisto produktų kainas ir surinkti pinigų sužeistų vokiečių kareivių gydimui. Heršanovičius sukvietė visus gyventojus į Šatenšteino namo kiemą Varšuvos gatvėje. Susirinkime dalyvavo žydai daktaras Jankelis Lipskis, Ickas ir Nochimas Bialoblockiai, Movša Rubinovičius, parduotuvės savininkas Zavelis Heršteinas ir Notelis Veisbergas, katalikai bažnyčios tarnautojas Antanas Mykolaitis, vaistininkas Vladislovas Bartlingas, apskrities felčeris Kriaučiūnas, dešrų parduotuvės savininkas Adomas Prostko, vyndarys Pijus Vitkovskis, dešrų parduotuvės savininkas Gustavas Treinys ir kiti asmenys. Susirinkimas nustatė kai kurių būtiniausių maisto produktų kainas: juodai duonai- 3 kapeikos už svarą, maišytai duonai – 4 kapeikos, baltai pirmos klasės duonai – 10 kapeikų, baltai antros klasės duonai -7 kapeikos. Heršanovičiui taip pat įsakyta pranešti katalikų kunigams, kad šie paragintu parapiječius atvežti maisto vokiečių kareiviams ir pašaro jų arkliams. Šią žinią sekmadieni pranešė kunigas Ignas Starkevičius. Dėl pinigų rinkliavos sužeistiems vokiečių kareiviams susirinkusieji pareiškė, kad visi turtingi miestiečiai iš Marijampolės išvyko, liko tik vargšai. Komendantas su tokiais argumentais sutiko ir nuo rinkliavos atsisakė. Nežinoma, kokio didžio turėjo būti ta rinkliava.
Žandarų duomenimis pradiniame vokiečių okupacijos laikotarpyje Marijampolėje ir Kalvarijoje vokiečiai ne tik kad neplėšė valstybės įstaigų ir privačių butų, bet net rūpinosi miestų švara ir tvarka. Pasak puskarininkio Gordejevo vokiečiai vertė rusų belaisvius, kurių Marijampolėje buvo iki 60 žmonių, šluoti gatves ir šaligatvius. Tik užėmus miestą ,vokiečiai nesiderėdami už viską ką paimdavo mokėdavo pinigais, bet apie rugsėjo 13 d. buvo pastebėtas susierzinimas ir nervingumas, pasireiškiantis tuo, kad vokiečiai nustojo rūpintis miesto švara, nebemokėjo pinigų, rekvizuodami maisto produktus ar pašarą, o atsiskaitydavo rašteliais, pradžioje su karinių dalinių antspaudais, vėliau jau ir be jų. Prasidėjo grobimai ir plėšimai, bei melagingų gandų apie karinius veiksmus skleidimas. Gyventojams vokiečiai sakė: „Kaunas apsuptas- tuoj kris. Du fortai jau sunaikinti. Alytus užimtas“. Maždaug rugsėjo 16 d. plėšikavimai buvo intensyviausi, pvz. šilti drabužiai iš praeivių buvo atiminėjami gatvėje, grasinat ginklais kailių ieškoma butuose, pašarai ir grūdai (prieš tai vietoje sumalus) išvežami į Prūsiją. Rugsėjo 17 d. nuo 6 val. ryto vokiečių gurguolė ir artilerija iš miesto pradėjo trauktis Vilkaviškio plentu.Traukdamiesi vokiečiai kalbėjo, kad važiuoja užimti Varšuvos ir Maskvos. Iš Marijampolės vokiečių kariuomenė visiškai pasitraukė naktį į rugsėjo 20 d. (taigi vokiečiai mieste išbuvo 17 dienų). Vokiečiai paliko 8 sunkiuosius artilerijos pabūklus. Miestas nukentėjo nedaug, bombos apgadino tik porą namų. Tiltas per Šešupę buvo apgadintas. Kelią netrukus sutvarkė atvaryti žydai. Mieste nuo plėšimų daugiausiai nukentėjo pašto kontora, policija, karinio viršininko įstaiga, kareivinės, karininkų butai, 3-ojo Elizavetgrado husarų pulko karininkų susirinkimo salė sudeginta; iš butų daugiausiai nukentėjo buvusio žandarų valdybos viršininko Kislinskio žmonos, karinio viršininko, žandarų valdybos viršininko Stankevičiaus butas (Kalvarijos gatvėje Chmelevskio name) į kurį vokiečių sanitarai sunešė lavonus iš priešais esančio perrišimo punkto. Taip pat nukentėjo zemstvos sargybos viršininko, berniukų gimnazijos direktoriaus ir inspektoriaus, šventiko ir kitų asmenų butai.
Puskarininkio Gordejaus pastebėjimu tarp vokiečių kariuomenės kareivių, užėmusių Marijampolę, buvo daug jaunų, maždaug 16 –kos metų jaunuolių, o taip pat senių. Daugelis jų puikiai mokėjo lenkų ir lietuvių kalbas. Iš ant kareivių antpečių buvusių skaičių ir iš raštų ir raštelių duotų vietoje pinigų už maistą ir pašarą antspaudų galima buvo nustatyti, pro Kalvarijos ir Marijampolės miestą nuo rugsėjo 3 iki 19 dienos (senuoju stiliumi) praėjusius karinius dalinius. Daroma išvada, kad šiose apskrityse buvo sukoncentruota iki trijų korpusų (150 tūkstančių vokiečių karių). Vėliau Gordejus už šią žvalgybinę veiklą buvo apdovanotas Georgijaus 4-to laipsnio medaliu.
Rugsėjo 20 d.rusų kariuomenei įžengus į Marijampolę, buvo suimti Jankelis Heršanovičius, vaistininkas Vladislovas Bartlingas ir kunigas Starkevičius. Pastarasis greitai buvo paleistas. Bartlingas buvo suimtas už tai, kad įžengiant vokiečiams į miestą, savo buto balkone iškėlė baltą vėliavą, kad vokiečiai nesudaužytų jo vaistinės. Spalio 2 d. J.Heršanovičius 3 armijos korpuso teismo buvo nuteistas 6-ms metams katorgos darbų, o Bartlingas išteisintas
Į Kalvariją vokiečiai įžengė taip pat rugsėjo 3 d. Ir čia elgėsi kaip jiems buvo įprastą – komendantas surinko keletą miestiečių ir pareikalavo iš savo tarpo išrinkti burmistrą. Žinoma juo būti niekas netroško, bet vykdydami nurodymą gyventojai išrinko buvusi žandarų puskarininkį liuteroną Augustą Zilvindrą. Dalis vokiečių kariuomenės įsikūrė generolo Štermano dvare nuomuojamame Romanovo. Po kelių dienų komendantas įsakė areštuoti 6 žmones iš turtingųjų sluoksnio: vaistininkus Aleksandrą Duniną ir Aleksandrą Neziolomskį, miestiečius Abroma Rozengolcą, Antaną Puniškį, kunigą Vincentą Borisevičių ir žydų mokytoją Lurje. Miestui komendantas uždėjo 10 tūkst. rublių kontribuciją, pretekstas – dvare buvo šauta į vokiečių karininką ir jis sužeistas į ranką. 6 įkaitai turėjo būti paleisti tik tada, kai bus surinkta kontribucija. Surinkti pinigus pavesta miestiečiui Karlui Lorencui. Jis surinko 3600 rublius ir tam tikrą sumą auksinių ir sidabrinių daiktų. Visa tai buvo perduota komendantui , kuris paėmė pinigus, o daiktus gražino ir pareikalavo surinkti likusius pinigus. Paaiškinus, kad turtingi gyventojai iš miesto pasitraukė, o iš neturtingų surinkti tokią sumą bus neįmanoma, komendantas tuo pasitenkino ir paleido įkaitus. Vis dėl to netruko grasinimų ir bauginimų: iš gyventojų pareikalauta visus turimus ginklus pristatyti komendantui, nepaklusę bus šaudomi, o jei iš kieno nors namo bus iššauta, tai namo savininkas bus pakartas, o namas sudegintas. Vykdydami komendanto nurodymą, kai kurie gyventojai turėtus ginklus atidavė. Kunigui Krakaičiui prisakyta paskelbti parapijiečiams, kad jie iš kaimo vežtų į miestą maistą ir pašarą, reikalingą vokiečiams. Karininkai platino vietinių gyventojų tarpe tokias pačias proklamacijas kaip ir Marijampolėje (lenkų ir žydų kalbomis). Valstybinės įstaigos Kalvarijoje ir 2-jo Leib-Ulonų Kurliandijos pulko kareivinės, Kalvarijos kalėjmas suniokoti, valdininkų butai – taip pat, karininkų daiktai išgrobstyti, pulko turtas buvęs ceithauze dalis išgrobstytas arba sudegintas.
Vėlesnėse žandarų atskaitose rašoma. Kad vokiečiai įsikūrė Krosnos katalikų bažnyčioje: prisinešė ten šiaudų, grojo vardonais, o bažnytinius indus naudojo kaip naktinius puodus.
Traukdamiesi iš Simno vokiečiai vietiniams gyventojams pasiūlė susirinkti į bažnyčią kaip saugiausią vietą ir puolant rusams šovė keturis artilerijos šūvius į bažnyčia. Tuo metu bažnyčioje žmonių nebuvo tai gyventojai nenukentėjo. Nuo artilerijos apšaudymo nukentėjo keletas privačių namų, valsčiaus pradinė mokykla, valsčiaus valdyba.
Čia paminėjau tik kai kuriuos Užnemunės prieškario ir karo pradžios gyvenimo klausimus. Daug jų liko nepaliesta pvz. valstybinių įstaigų, gimnazijų evakuacija į Rusiją, mobilizacija, „kenksmingų“ piliečių iškeldinimas, padėtis kaime ir t.t.
Pirmojopasaulinio karo įvykius liečiantys Marijampolės valdžios įstaigų dokumentai tyrinėtimažai. Ruošdamas straipsnį naudojausi Lietuvos valstybės istorijos archyvesaugomais dokumentų fondais: Suvalkųgubernijos žandarų valdybos (F.930), Suvalkų gubernatoriaus kanceliarijos (F.1010),Suvalkų gubernijos Marijampolės ir Kalvarijos apskričių žandarų valdybos ( F.424).Už vertingas nuorodas ir pagalbą dėkoju valstybinio archyvo Suvalkuosedirektoriui Tadeušui Radzivonovičiui. Datos nurodomos tokios kokios rašomosdokumentuose.
Užnemunės apskritys buvo mažesnės nei likusioje Lietuvoje, todėl čia veikė jungtinės dviejų ar trijų apskričių žandarų valdybos. Tai buvo politinės paieškos bei priežiūros ir politinės policijos struktūra, prižiūrėjusi viešąją tvarką, malšinusi žmonių nepasitenkinimą ir pasipriešinimą pareigūnams, persekiojusi tautinį, politinį judėjimą ir pan. Taigi apskričių žandarų valdybų dokumentai yra vieni įdomesnių, suteikiantys konkrečių žinių apie veikiančius asmenis ar organizacijas. Lietuviškoje Užnemunėje buvo keturios apskritys Marijampolės (1913 m. joje gyveno-126,7 tūkstančiai gyventojų, iš jų Marijampolės ir Prienų miestuose-10,4 atskirai Marijampolėje 6074), Kalvarijos (1913 m. apskrityje gyveno 94,6 tūkst. mieste 14,1), Vilkaviškio (apskr. 89,1; mieste 11,2), Vladislavovo (apsk. 86,6; mieste 9,3), tad be jau minėtos Marijampolės ir Kalvarijos apskričių žandarų valdybos čia veikė dar viena- Vilkaviškio ir Vladislavovo apskričių žandarų valdyba. Šių abiejų valdybų ataskaitos buvo siunčiamos jas kontroliuojančiai įstaigai – Suvalkų gubernijos žandarų valdybai.
1914 m. sausio mėn. Marijampolės ir Kalvarijos apskričių žandarų valdybos pareigūnų sąraše randame tuos asmenis kurie beveik visi veikė ir prasidėjus karui: rotmistras papulkininkis Stankevičius, vachmistras Pavelas Fiodorovas, puskarininkiai Jurijus Sidorovas, Ivanas Nikolajevas, Filipas Židovlionokas, Fiodoras Jakovlevas, Dmitrijus Gordejus. (Vėliau valdybą papildė puskarininkiai Grigorijus Aleksejevas ir Minas Cimanas) Būsimo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus, ilgą laiką gyvenusio ir dirbusio Marijampolėje, atsiminimuose yra žinių ir apie šio miesto žandarus iki 1905-1907 m. Jis rašo, kad iki tų metų žandarams vadovavo rotmistrai Voncianskis, Kislinskis, Eropes, o Tarasovas darbavosi revoliuciniais 1905 metais, kuomet gausiose demonstracijose buvo grasinama susidoroti su žandarais ir jų šnipais. Tarasovas skundėsi vachmistrui Fiodorovui, kad „… viskas pražuvę, jis liksias be tarnybos, o gal ir gyvybės nustosiąs.“ Vachmistras Fiodorovas buvęs ramus ir įrodinėjo, kad riaušės turi pasibaigti ir žandarams vėl atsiras darbo. „My ješčio porabotajem, gospodin načalnik!” –sakęs jis. Jo pranašavimai netrukus ėmė pildytis: žandarams darbo padaugėjo. Reikėjo surinki duomenis apie visus per revoliuciją pasirodžiusius neištikimus caro režimui asmenis, vienus suimti, apie kitus surinkti informaciją. Per tuos kelis metus tris kart nuo kelių savaičių iki 1,5 mėnesio Marijampolės kalėjime už lietuvišką veiklą teko kalėti ir Kaziui Griniui.
XIX- XX a. sandūroje suaktyvėjo lietuvių tautinis judėjimas. 1904 m. buvo panaikintas draudimas lietuviškiems leidiniams lotinišku raidynu. Veikė tiek legalios, tiek slaptos organizacijos.
Marijampolės apskrities viršininko valdyboje 1913 m. sausio 22 d. visuomeninių organizacijų sąraše yra katalikiška „Žiburio“ švietimo draugija (įsteigta 1907m., pirmininkas kunigas Motiejus Gustaitis), Lietuvių krikščionių žemės ūkio draugija „Žagrė“ (pirmininkas Vincas Bielskus), Marijampolės ūkininkų draugovė (steigimo iniciatorius K.Grinius, pirmininkas Macaitis), Krikščionių darbininkų draugija (Antanas Staugaitis), Marijampolės muzikos, literatūros, dramos, meno bendrija „Gabija“ (Albinas Eismontas), Blaivybės draugijos skyrius Marijampolėje (kunigas Vladislovas Draugelis), Marijampolės vyrų gimnazijos nepasiturintiems mokiniams remti draugija (Piotras Benediktovas), Žydų pagalbos draugija (Jankelis Heršanovičius)
Apie Marijampolę kaip kultūros centrą kalba ir faktas, kad 1914 m. rugpjūčio 16 d. čia planuota surengti pirmąją Lietuvos liaudies chorų šventę.
Iš Kalvarijos apskrities Skersabalių kaimo valstiečių 1914 m. sausio 26 d. puskarininkiai Jakovlevas ir Gordejevas sužinojo, kad du kunigai renka raštiškus gyventojų įsipareigojimus negerti degtinės ir reikalauja, kad šventinėmis dienomis karčemose prekyba degtine būtų draudžiama. Surinkus parašus žadama kreiptis į valstybės dūmą. (Čia reikia pažymėti, kad vienas kunigų rinkusių parašus buvo būsimasis vyskupas Vincentas Borisevičius. Jis 1912 m. po studijų Friburgo universitete vyskupo Antano Karoso buvo paskirtas Kalvarijos vikaru bei kalėjimo kapelionu. Prasidėjus I Pasauliniam karui ir vokiečiams užėmus Kalvariją jis kartu su kitais penkiais miestiečiais buvo paimtas įkaitu. 1940 m. pašventintas vyskupu. Sovietams okupavus Lietuvą pasisakė prieš bažnyčios persekiojimą. 1946 m. suimtas, kalintas, kankintas ir sušaudytas Vilniuje).
Žandarai darbuojasi tuoliau: 1914 m. kovo 1 d. neaiškus žydas atvyko į Marijampolę ir apsistojo Dovydo Libero name Turgaus aikštėje, pas siuvėją Sverdlovą. Atvykelis ketina išvykti į Sankt Peterburgą. Žydai įtariami nelegalia emigracija. Marijampolės gyventojas Jonas Strelkus būdamas girtas įžeidė jo didenybę imperatorių.
Balandžio 25 d. iš Marijampolės į užsienį pabėgo banko kontoros laikytojai vietiniai pirkliai Froima Abelis Šatenšteinas ir Moisejus Davidovičius Šatenšteinas. Paliko skolų už 100 000 rublių indelių, kuriuos sunešė daugiausiai žydai, Marijampolės gyventojai. Ši kontora mokėjo 8% palūkanas ir veikė 7 metus.
Seinų vyskupas ruošiasi aplankyt bažnyčias: Kalvarijos -gegužės 30, Marijampolės- birželio 1 d., Šunskų- birželio 4 d. , Pilviškių- birželio 6 d., Griškabūdžio – birželio 8 d., Sintautų – birželio 10 d, Vladislavovo- birželio 12 d. ir Vilkaviškio- birželio 14 d.
Gegužės mėn. Javaravo valsčiuje Igliaukoje Štrolio name buvusio valdininko Adomo Grinkevičiaus namuose be leidimo susirinko lietuvių jaunimas ir kalbėjosi apie liaudies blaivumą.
Birželio 3 d. Seinų vyskupas Ekscelencija Antanas Karosas lankėsi Marijampolės bažnyčioje ir privačioje lietuviškoje keturklasėje „Žiburio“ progimnazijoje, kur vyko mokslų baigimo pažymėjimų įteikimas. Jame dalyvavo apie 15 kunigų, studentai, vietos inteligentai, mokinių tėvai ir giminaičiai. Apie 6 val atvyko Ekscelencija vyskupas A.Karosas lydimas Marijampolės dekano kan. J. Žaliausko. Vyskupą pasitiko progimnazijos direktorius kun. d-ras Motiejus Gustaitis, kuris lietuviškai pasakė sveikinimo kalbą. „Rusų liaudies himnas“ nebuvo sugiedotas. Po to moksleivės atliko meninę programėlę: muzikavo, skaitė eiles, dainavo liaudies dainas. Aktas baigtas vyskupo religinio turinio kalba. Ko gero didžiausias žandarų pastebėtas nusižengimas tas, kad imperatoriaus portretas buvo labai mažas ir buvo pakabintas netinkamoje vietoje: visi sedėjo į jį nugara ( publika sidela k nemu zadom)
Dar vienas tos vasaros įvykis turėjo sukelti ir, matyt, sukėlė didelį žandarų nerimą. 1914 m. birželio 16 d. mirė žandaras puskarininkis Ivanas Nikolajevas. Iš vakaro, t.y. birželio 15 d. jis su kolegomis Kuznecovu ir Gordejevu lankėsi žydų smuklėse, pradžioje pas Arenhauzą, vėliau pas Judelį Kušnerį. Ten jie gėrė alų, degtinę, valgė lydeką. Vakare Nikolajevui pasidarė bloga ir buvo pakviestas privatus felčeris Lipmanovičius, gydytojas Linskis, galausiai 3-jo husarų Elizavetgrado pulko gydytojas Šmeliovas. 11 val. naktį žandaras mirė. Dėl šios netikėtos mirties buvo daug susirašinėjama. Tyrimo aktuose net išvardinami visi minėtų užeigų savininkų šeimų nariai. N. Nikolajevo laidotuvės vyko birželio 19 d. Tik rugpjūčio 28 d. iš Suvalkų buvo gauti tyrimo dėl Nikolajevo mirties rezultatai. Mirties priežastis nurodoma: virškinamojo trakto uždegimas (vospaleniją želudočno piščevych kanalov)
Artėjant karui įtampa auga. Iš Aleksoto puskarininkis Minas Cimanas pranešė, kad Kaune žmonės atsiima pinigus iš taupomųjų kasų. 1914 m. liepos 13 d. 7 val vakaro išklijuoti skelbimai dėl karinės padėties, bet žydų nuotaikos nėra priešiškos.
Prasidėjus karui, žandarų valdžia susidomėjo kaip jų pavaldiniai, t.y. Marijampolės ir Kalvarijos žandarai, moka vietinių gyventojų kalbas (степени знания ими местных языков) Sudarytame sąraše rašoma, kad papulkininkis Stankevičius supranta lenkiškai, žino kai kurias frazes lietuviškai, vachmistras Pavelas Fiodorovas supranta lenkų ir lietuvių kalbas, gali susikalbėti tam tikru laipsniu, bet skaityt ir rašyt nemoka. Panašūs įrašai ir prie puskarininkių pavardžių.
Prasidėjus karui iš Marijampolės kareivinių liepos 20 d. išvyko 3 Husarų Elizavetgrado pulkas, o iš Kalvarijos- 2-sis Leib Ulonų Kurliandijos pulkas. Kareivynės ir karininkų butai buvo palikti be priežiūros ir neužrakinti. Išvykdami karininkai paprašė miestiečių žydų paimti ir pasaugoti vertingesnius jų daiktus. Kai tie žydai atvyko į karininkų butus paimti daiktų, kiti gyventojai pradėjo taip pat viską nešti. Policija ėmėsi veiksmų plėšimui sustabdyti ir atliko tyrimą. Kareivinių rajone jie rado 200 kovinių šovinių ir 8 be priežiūros paliktus arklius. Arkliai buvo perduoti Kvietiškio dvaro savininkui Bunkevičiui. Jau kitą dieną, t.y. liepos 21 d., į minėtas kareivines atvyko kiti pulkai. Kareiviai vaikščiojo po kareivines ir rinkosi jiems reikalingus daiktus. Vienas sulaikytasis aiškino, kad ieškojo žąslų, kurių jam labai reikėjo.
Kalvarijoje kareivines užėmė 112 Uralo pėstininkų pulkas ir 3-sis kazokų pulkas. Zemskinė sargyba atliko kratą 112 pulko 12 kuopoje rado 13 naujų porų batų paimtų iš Kurliandijos pulko. Apklausus tos kuopos vadą kapitoną Filipovičių, jis paaiškino radęs tuos batus 4-jo eskadrono kareivinėse ir įsakęs savo kareiviams pasikeisti senus batus į naujus.
Rugpjūčio 9 d. Suvalkų gubernijos žandarų valdybai pranešama apie žydų nuotaikas Marijampolėje: jokio priešiškumo rusų valdžiai nėra ir net atvirkščiai žydai prijaučia rusų pasiekimams fronte. Rugpjūčio 7 d. Marijampolės žydų sinagogoje melstasi už rusų ginklo pergalę. Susirinko daug tikinčiųjų. Po maldų rabinas pasakė įkvepiančia kalbą.
Žandarai stebėjo ir fiksavo su karu susijusius veiksmus: pvz., gauta žinių, jog nakti į rugpjūčio 27 į vakarus nuo Kalvarijos keletą valandų buvo girdėti pabūklų salvės. Žandarai stebėjo ir vokiečių lėktuvų skrydžius. 1915 m. balandžio 6 d. vokiečių lėktuvas virš Kauno tvirtovės ir Aleksoto, numestė 2 bombas. Balandžio 14 d. keturi lėktuvai bombardavo Simną, numestė 23 bombas ir pan.
Karo veiksmai Kalvariją ir Marijampolę miestus pasiekė paskutinėmis rugpjūčio dienomis. Naktį iš rugpjūčio 30 į 31 dieną žandarų valdybos viršininkas gavo žinią iš Marijampolės pašto-telegrafo kontoros viršininko, kad vokiečiai užėmė Suvalkus. Netrukus nutrūko ryšys su Kalvarija, iš kurios pro Marijampolę atsitraukė Kalvarijos apskrities viršininkas ir policijos valdininkai. Rugpjūčio 31 d. ryte iš Marijampolės, paskui rikiuotės kariuomenės gurguoles, pradėjo bėgti jos gyventojai. Marijampolės pašte susirinkę žandarų vadas Stankevičius, apskrities viršininkas Jakovlevas, zemstvos sargybos viršininkas Grudininas ir pašto-telegrafo kontoros viršininkas tarėsi, ar trauktis iš miesto, tačiau nieko nenutarė. Vakare Stankevičius ir Jakovlevas vėl nuvyko į pašto-telegrafo kontorą, tačiau čia nieko neberado, paštas ir telegrafas neveikė, durys buvo neužrakintos. Iš besitraukiančios kariuomenės buvo sužinota apie Marijampolės kryptimi vykstantį puolimą, tad tą pačią naktį apskrities viršininkas, policijos ir žandarų vadai nusprendė trauktis į Prienus, kuriuos pasiekė rugsėjo 1 d. Netrukus pasitraukta ir iš Prienų, prieš tai sunaikinus perkėlas per Nemuną. Rugsėjo 8 d. vietinė valdžia, žandarai jau buvo Alytuje. Tačiau vienas žandaras, Dmitrijus Gordejus liko Marijampolėje. Kaip vėliau aiškino žandarų vadas Stankevičius, jau pasitraukus iš miesto Gordejus buvo pasiųstas atgal susitikt su apskrities viršininku Jakovlevu. Tačiau pavaldinys sutartu laiku ir sutartoje vietoje nepasirodė. Aiškinama, kad Marijampolėje jau buvo vokiečia,i ir Gordejus nebeturėjo galimybės pasitraukti. Persirengęs jis liko Marijampolėje.
Įsakymą pasitraukti iš Marijampolįs rusų kariuomenė gavo rugsėjo 3 d. 11 valandą tai padaryta. Pasirodžius vokiečiams, visi gyventojai išsibėgiojo po savo namus, uždarydami parduotuvių, įstaigų, namų duris.Ypač didelę paniką sukėlė iš Dailydžių skersgatvio pasirodęs rusų kareivis, kuris susišaudė su vokiečių kareiviais.
Tik įžengus į miestą okupantų kariuomenei, vokiečių komendantas pareikalavo atidaryti visas pardotuves, kas ir buvo padaryta. Taip pat buvo įsakyta atvesti Marijampolės miesto burmistrą, bet kadangi jis ir visi magistrato darbuotojai buvo iš miesto pasitraukę,tad pareikalauta pristatyti kokį nors miestiečių gerbiamą asmenį. Kažkas nurodė rašomojo popieriaus krautuvėlės savininką Vincą Penčylą, kuris prieš keturis mėnesius ėjo burmistro pareigas. Kuomet paaiškėjo, kad Penčyla nemoka vokiškai ir negali susikalbėti su komendantu, buvo atvestas mokantis šią kalbą liuteronas dešrų parduotuvės savininkas Adomas Prostko. Abu šie piliečiai komendanto buvo paskelbti įkaitais ir pagrasinta, kad jei kas nors iš miestiečių padarys kokią nors žalą vokiečių kariams, jie bus sušaudyti . Tą pačią dieną vokiečiai atliko kratas visuose namuose, ieškodami ginklų ir persirengusių rusų kareivių. Vakare įkaito Adomo Prostko žmonos prašymu jis buvo paleistas, bet vietoje jo suimti ir įkaitais paversti bakalėjos parduotuvės laikytojas žydas Zavelis Heršteinas ir iždo sargas Foma Kačinskis. Kitą dieną ir jie buvo paleisti, o V.Penčyla areštinėje praleido dvi paras.
Vokiečių karinių dalinių, dislokuotų Marijampolėje, karininkai miestiečiams dalijo proklamacijas žydų ir lenkų kalbomis. Žandarų ataskaitose rašoma, kad gyventojai tas proklamacijas ėmė tik iš baimės. Ant namų sienų buvo klijuojami Vokietijos kariuomenės vyriausiojo vado skelbimai rusų ir lenkų kalbomis, raginantys nedaryti žalos vokiečių kareiviams.
Rabinui Merui Kravčinskiui komendantas grasindamas mirtimi paliepė išrinkti iš žydų patyrusį žmogų, žinantį rusų, vokiečių, lenkų ir lietuvių kalbas, tačiau rabinas pasiteisindamas liga tai padaryti atsisakė, bet žydų bendruomenė, vykdydama komendanto nurodymą, išrinko savo bendruomenės atstovą Jankelį Heršanovičių, kurį komendantas ir paskyria Marijampolės burmistru bei įsako sušaukti visų miesto gyventojų, tiek žydų, tiek katalikų, susirinkimą. Susirinkime miestiečiai turėjo išspresti du klausimus iškeltus vokiečių komendanto: nustatyti maisto produktų kainas ir surinkti pinigų sužeistų vokiečių kareivių gydimui. Heršanovičius sukvietė visus gyventojus į Šatenšteino namo kiemą Varšuvos gatvėje. Susirinkime dalyvavo žydai daktaras Jankelis Lipskis, Ickas ir Nochimas Bialoblockiai, Movša Rubinovičius, parduotuvės savininkas Zavelis Heršteinas ir Notelis Veisbergas, katalikai bažnyčios tarnautojas Antanas Mykolaitis, vaistininkas Vladislovas Bartlingas, apskrities felčeris Kriaučiūnas, dešrų parduotuvės savininkas Adomas Prostko, vyndarys Pijus Vitkovskis, dešrų parduotuvės savininkas Gustavas Treinys ir kiti asmenys. Susirinkimas nustatė kai kurių būtiniausių maisto produktų kainas: juodai duonai- 3 kapeikos už svarą, maišytai duonai – 4 kapeikos, baltai pirmos klasės duonai – 10 kapeikų, baltai antros klasės duonai -7 kapeikos. Heršanovičiui taip pat įsakyta pranešti katalikų kunigams, kad šie paragintu parapiječius atvežti maisto vokiečių kareiviams ir pašaro jų arkliams. Šią žinią sekmadieni pranešė kunigas Ignas Starkevičius. Dėl pinigų rinkliavos sužeistiems vokiečių kareiviams susirinkusieji pareiškė, kad visi turtingi miestiečiai iš Marijampolės išvyko, liko tik vargšai. Komendantas su tokiais argumentais sutiko ir nuo rinkliavos atsisakė. Nežinoma, kokio didžio turėjo būti ta rinkliava.
Žandarų duomenimis pradiniame vokiečių okupacijos laikotarpyje Marijampolėje ir Kalvarijoje vokiečiai ne tik kad neplėšė valstybės įstaigų ir privačių butų, bet net rūpinosi miestų švara ir tvarka. Pasak puskarininkio Gordejevo vokiečiai vertė rusų belaisvius, kurių Marijampolėje buvo iki 60 žmonių, šluoti gatves ir šaligatvius. Tik užėmus miestą ,vokiečiai nesiderėdami už viską ką paimdavo mokėdavo pinigais, bet apie rugsėjo 13 d. buvo pastebėtas susierzinimas ir nervingumas, pasireiškiantis tuo, kad vokiečiai nustojo rūpintis miesto švara, nebemokėjo pinigų, rekvizuodami maisto produktus ar pašarą, o atsiskaitydavo rašteliais, pradžioje su karinių dalinių antspaudais, vėliau jau ir be jų. Prasidėjo grobimai ir plėšimai, bei melagingų gandų apie karinius veiksmus skleidimas. Gyventojams vokiečiai sakė: „Kaunas apsuptas- tuoj kris. Du fortai jau sunaikinti. Alytus užimtas“. Maždaug rugsėjo 16 d. plėšikavimai buvo intensyviausi, pvz. šilti drabužiai iš praeivių buvo atiminėjami gatvėje, grasinat ginklais kailių ieškoma butuose, pašarai ir grūdai (prieš tai vietoje sumalus) išvežami į Prūsiją. Rugsėjo 17 d. nuo 6 val. ryto vokiečių gurguolė ir artilerija iš miesto pradėjo trauktis Vilkaviškio plentu.Traukdamiesi vokiečiai kalbėjo, kad važiuoja užimti Varšuvos ir Maskvos. Iš Marijampolės vokiečių kariuomenė visiškai pasitraukė naktį į rugsėjo 20 d. (taigi vokiečiai mieste išbuvo 17 dienų). Vokiečiai paliko 8 sunkiuosius artilerijos pabūklus. Miestas nukentėjo nedaug, bombos apgadino tik porą namų. Tiltas per Šešupę buvo apgadintas. Kelią netrukus sutvarkė atvaryti žydai. Mieste nuo plėšimų daugiausiai nukentėjo pašto kontora, policija, karinio viršininko įstaiga, kareivinės, karininkų butai, 3-ojo Elizavetgrado husarų pulko karininkų susirinkimo salė sudeginta; iš butų daugiausiai nukentėjo buvusio žandarų valdybos viršininko Kislinskio žmonos, karinio viršininko, žandarų valdybos viršininko Stankevičiaus butas (Kalvarijos gatvėje Chmelevskio name) į kurį vokiečių sanitarai sunešė lavonus iš priešais esančio perrišimo punkto. Taip pat nukentėjo zemstvos sargybos viršininko, berniukų gimnazijos direktoriaus ir inspektoriaus, šventiko ir kitų asmenų butai.
Puskarininkio Gordejaus pastebėjimu tarp vokiečių kariuomenės kareivių, užėmusių Marijampolę, buvo daug jaunų, maždaug 16 –kos metų jaunuolių, o taip pat senių. Daugelis jų puikiai mokėjo lenkų ir lietuvių kalbas. Iš ant kareivių antpečių buvusių skaičių ir iš raštų ir raštelių duotų vietoje pinigų už maistą ir pašarą antspaudų galima buvo nustatyti, pro Kalvarijos ir Marijampolės miestą nuo rugsėjo 3 iki 19 dienos (senuoju stiliumi) praėjusius karinius dalinius. Daroma išvada, kad šiose apskrityse buvo sukoncentruota iki trijų korpusų (150 tūkstančių vokiečių karių). Vėliau Gordejus už šią žvalgybinę veiklą buvo apdovanotas Georgijaus 4-to laipsnio medaliu.
Rugsėjo 20 d.rusų kariuomenei įžengus į Marijampolę, buvo suimti Jankelis Heršanovičius, vaistininkas Vladislovas Bartlingas ir kunigas Starkevičius. Pastarasis greitai buvo paleistas. Bartlingas buvo suimtas už tai, kad įžengiant vokiečiams į miestą, savo buto balkone iškėlė baltą vėliavą, kad vokiečiai nesudaužytų jo vaistinės. Spalio 2 d. J.Heršanovičius 3 armijos korpuso teismo buvo nuteistas 6-ms metams katorgos darbų, o Bartlingas išteisintas
Į Kalvariją vokiečiai įžengė taip pat rugsėjo 3 d. Ir čia elgėsi kaip jiems buvo įprastą – komendantas surinko keletą miestiečių ir pareikalavo iš savo tarpo išrinkti burmistrą. Žinoma juo būti niekas netroško, bet vykdydami nurodymą gyventojai išrinko buvusi žandarų puskarininkį liuteroną Augustą Zilvindrą. Dalis vokiečių kariuomenės įsikūrė generolo Štermano dvare nuomuojamame Romanovo. Po kelių dienų komendantas įsakė areštuoti 6 žmones iš turtingųjų sluoksnio: vaistininkus Aleksandrą Duniną ir Aleksandrą Neziolomskį, miestiečius Abroma Rozengolcą, Antaną Puniškį, kunigą Vincentą Borisevičių ir žydų mokytoją Lurje. Miestui komendantas uždėjo 10 tūkst. rublių kontribuciją, pretekstas – dvare buvo šauta į vokiečių karininką ir jis sužeistas į ranką. 6 įkaitai turėjo būti paleisti tik tada, kai bus surinkta kontribucija. Surinkti pinigus pavesta miestiečiui Karlui Lorencui. Jis surinko 3600 rublius ir tam tikrą sumą auksinių ir sidabrinių daiktų. Visa tai buvo perduota komendantui , kuris paėmė pinigus, o daiktus gražino ir pareikalavo surinkti likusius pinigus. Paaiškinus, kad turtingi gyventojai iš miesto pasitraukė, o iš neturtingų surinkti tokią sumą bus neįmanoma, komendantas tuo pasitenkino ir paleido įkaitus. Vis dėl to netruko grasinimų ir bauginimų: iš gyventojų pareikalauta visus turimus ginklus pristatyti komendantui, nepaklusę bus šaudomi, o jei iš kieno nors namo bus iššauta, tai namo savininkas bus pakartas, o namas sudegintas. Vykdydami komendanto nurodymą, kai kurie gyventojai turėtus ginklus atidavė. Kunigui Krakaičiui prisakyta paskelbti parapijiečiams, kad jie iš kaimo vežtų į miestą maistą ir pašarą, reikalingą vokiečiams. Karininkai platino vietinių gyventojų tarpe tokias pačias proklamacijas kaip ir Marijampolėje (lenkų ir žydų kalbomis). Valstybinės įstaigos Kalvarijoje ir 2-jo Leib-Ulonų Kurliandijos pulko kareivinės, Kalvarijos kalėjmas suniokoti, valdininkų butai – taip pat, karininkų daiktai išgrobstyti, pulko turtas buvęs ceithauze dalis išgrobstytas arba sudegintas.
Vėlesnėse žandarų atskaitose rašoma. Kad vokiečiai įsikūrė Krosnos katalikų bažnyčioje: prisinešė ten šiaudų, grojo vardonais, o bažnytinius indus naudojo kaip naktinius puodus.
Traukdamiesi iš Simno vokiečiai vietiniams gyventojams pasiūlė susirinkti į bažnyčią kaip saugiausią vietą ir puolant rusams šovė keturis artilerijos šūvius į bažnyčia. Tuo metu bažnyčioje žmonių nebuvo tai gyventojai nenukentėjo. Nuo artilerijos apšaudymo nukentėjo keletas privačių namų, valsčiaus pradinė mokykla, valsčiaus valdyba.
Čia paminėjau tik kai kuriuos Užnemunės prieškario ir karo pradžios gyvenimo klausimus. Daug jų liko nepaliesta pvz. valstybinių įstaigų, gimnazijų evakuacija į Rusiją, mobilizacija, „kenksmingų“ piliečių iškeldinimas, padėtis kaime ir t.t.