Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomas Marijampolės Rygiškių Jono valstybinės berniukų gimnazijos dokumentų fondas svarbus ne tik mūsų kraštui, bet ir visai Lietuvai. Fonde yra 1877-1920 metų laikotarpio 420 bylų: pedagogų tarybos protokolai, klasių žurnalai, finansiniai dokumentai, atestatai, mokinių bei mokytojų bylos. Daugelis šių gimnazijos kanceliarijos bylų, prasidėjus I Pasauliniam karui, buvo išvežtos į Rusijos imperijos gilumą, pradžioje į Riazanę, vėliau į Jaroslavlį.
1926 m. pabaigoje, vykdant 1920 m. Lietuvos ir Rusijos taikos sutartyje aptartą Lietuvos kilnojamojo kultūros paveldo, esančio Rusijoje, grąžinimą į Lietuvą, Marijampolės berniukų gimnazijos dokumentai – viena dėžė su penkiais bylų ryšuliais – iš Jaroslavlio gubernijos archyvo buvo išsiųsti į Maskvos centrinį archyvą, o 1929 m. rugpjūčio 29 d. perduoti Lietuvai.
Šie dokumentai, saugoti Kauno apskrities archyve, 1996 m. perduoti Lietuvos valstybės istorijos archyvui Vilniuje. Ten su dokumentais susipažino šio teksto autorius. Informacijos daug, tad pateikiu jos žiupsnį, atspindintį kai kuriuos to meto įvykius.
Pirma evakuacija vyko gavus Suvalkų gubernatoriaus 1914 m. liepos 19 d. telegramą. Tą pačią dieną nupirkta 10 maišų ir virvės iš „Žagrės“ draugijos. Liepos 20 dieną (pateikiamos datos pagal Rusijos imperijoje naudotą Julijaus kalendorių, kuris skyrėsi nuo Europoje naudojamo Grigaliaus kalendoriaus) gimnazijos kanceliarijos dokumentai išvežti į gubernijos centrą Riazanę prie Obės upės, 180 kilometrų nuo Maskvos. Į Riazanę evakavosi daug Suvalkų gubernijos įstaigų, tad ir gimnazijai nurodyta vykti ten. Mokyklos turtą lydėjo jos tarnautojas V. Grišinas. Nuo Marijampolės iki Riazanės apie 1 000 kilometrų, krovinys Rygos – Oriolo geležinkeliu keliavo 1,5 mėnesio. Labai lėtai važiavo ir keleiviniai traukiniai su evakuojamais žmonėmis, mat kariniai ešelonai buvo praleidžiami pirmiausiai. Rudenį Riazanėje pirkta segtuvų, pieštukų, popieriaus, vokų, užsakyti blankai.
Vokiečiai, pirmą kartą užėmę Marijampolę, ten išsilaikė tik 17 dienų, tad daugelis iš miesto pasitraukusių žmonių grįžo į namus. 1915 metų pradžioje gimnazistai vėl pradėjo lankyti pamokas.
Kiek daugiau žinome apie antrąją evakuaciją 1915 m. sausio 29 d., taip pat gavus gubernatoriaus nurodymą. Iš Marijampolės tada išvyko 22 gimnazijos mokytojai ir darbuotojai. Rusijos ministrų tarybos nutarimu, evakuojamiems mokytojams buvo išmokama dviejų mėnesių alga ir 50 rublių išmoka išvykstančiai šeimai bei 45 kapeikos dienpinigių, išduodami dokumentai, leidžiantys važiuoti nemokamai.
Gimnazistai gaudavo 10 rublių kelionpinigių. Apie išvykusių moksleivių skaičių tikslių duomenų nėra. Žinoma, kad tuo metu gimnazijoje mokėsi 285 moksleiviai: 16 pravoslavų, 185 katalikai lietuviai, 28 katalikai lenkai, 23 liuteronai, 33 žydai. Mokytojas Vincas Peckus rašo, kad lietuvių moksleivių su gimnazija pasitraukė tik apie 30. Panašų skaičių randame ir dokumentuose, tačiau žymiai daugiau moksleivių pasitraukė su tėvais ar savarankiškai ir mokėsi kitose gimnazijose, pavyzdžiui, Martyno Yčo Voroneže.
Karas ir evakuacija atnešė daug išbandymų: kai kurie važiuojantieji taip ir nepasiekė Riazanės, įstrigo pakeliui, juos kamavo ligos, epidemijos ir pan. Vėliau, valdžios sprendimu, gimnazija perkelta dar toliau nuo Maskvos, į Jaroslavlį prie Volgos upės. 1915-1916 mokslo metai pradėti ten. Moksleivių pragyvenimui lėšas skyrė caraitės Tatjanos komitetas bei Vilniuje įkurta ir vėliau fronto į dvi dalis perskirta Martyno Yčo vadovaujama Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Jaroslavlyje lietuvių šalpai vadovavo kunigas Motiejus Gustaitis.
Į Rusiją išvežta tik dalis darbui reikalingų dokumentų, didelė biblioteka, kabinetų įranga liko Marijampolėje. 1901 m. sausio 1 dienai gimnazijos bibliotekos Fundamentaliajame skyriuje buvo 6 830 pavadinimų knygų, viso 10 817 tomų, o Moksleivių knygų skyriuje turėta 1 431 pavadinimo 2 427 knygos (visų šių knygų sąrašai išlikę). Pirmojo Pasaulinio karo išvakarėse gimnazijos bibliotekoje, kukliausiais skaičiavimais, galėjo būti 13-15 tūkstančių pavadinimų knygų ir kitų leidinių. Kaip liudija marijampolietis inžinierius Vytautas Gaulia, ši biblioteka visiškai sunaikinta po II Pasaulinio karo.
Gimnazija veikė Jaroslavlio berniukų gimnazijos patalpose tik antroje pamainoje. Prieš prasidedant 1915-1916 mokslo metams buvo ne tik suremontuoti kabinetai ir langai, bet ir savo lėšomis įrengta elektros instaliacija aštuoniuose kabinetuose ir koridoriuose. Laisvalaikiu gimnazistai lankėsi muziejuje, teatre, kaimyninėje mergaičių gimnazijoje. Nuo 1916 m. birželio Marijampolės berniukų gimnazija pervadinama į Jaroslavlio 2-ją berniukų gimnaziją.
Gimnazija buvo išlaikoma valstybės biudžeto ir specialiųjų lėšų, kurios buvo surenkamos už mokslą: parengiamojoje klasėje 45 rub., o pagrindinėse klasėse (I-VIII) – 60 rub.
1917 m. pradžioje gimnazijoje mokėsi 297 moksleiviai, du trečdalius jų sudarė pabėgėliai, likusieji buvo Jaroslavlio miesto ir gubernijos gyventojų sūnūs. Pagal kilmę ar luomą jie skirstyti taip: 96 iš valstiečių, 68 iš miestiečių, 27 iš pirklių ir garbės piliečių, 12 iš dvasininkų, 65-valdininkų, 28 – dvarininkų.1916-1917 mokslo metus dėl įvairių priežasčių baigė mažiau moksleivių nei buvo pradžioje, pagal tikybą jie skirstyti taip: 155 pravoslavai, 89 Romos katalikai, 15 liuteronų, 31 judėjų, 1sentikis.
1916-17 metams 24 lietuviams gimnazistams buvo numatyta 10 savaitinių lietuvių kalbos pamokų: 2 parengiamojoje klasėje ir po 1 pamoką I-VIII klasėse. Parengiamojoje klasėje lietuvių kalbos mokėsi 3 mokiniai, I klasėje 6 moksleiviai, II klasėje -2, III- nebuvo, IV klasėje-3, V klasėje-2, VI kl.-4, VII kl.-2, VIII kl.-2. 1916 m. spalio 31 d. dešimt lietuvių kalbos pamokų patikėta vesti Motiejui Grigoniui, Justinui Jankevičiui ir Motiejui Gustaičiui.
1917 m. balandžio 19 d. pedagogų tarybos posėdyje buvo svarstomas tolesnis Marijampolės berniukų gimnazijos likimas-palikti Jaroslavlyje ar perkelti kitur. Ypač toliaregiškai posėdyje pasisakė mokytojas J. Jankevičius pareikšdamas, kad Marijampolės mieste ir apskrityje gyvena daugiausiai lietuviai, todėl šios teritorijos prijungimas prie būsimos nepriklausomos Lenkijos valstybės net nesvarstomas.
Lietuvių tautos santykis su Rusijos valstybe taip pat neapspręstas. Mokytojas pareiškė, kad būtų didelis nuostolis, jei Marijampolė netektų šios švietimo įstaigos, kuri veikia daugiau nei pusę amžiaus ir kad sprendimas palikti gimnaziją Jaroslavlyje yra per ankstyvas.
Nors I Pasaulinio karo metu į Rusijos gilumą (Riazanę, vėliau Jaroslavlį) pasitraukė kelios dešimtys Marijampolės berniukų gimnazijos mokytojų ir tik kelios dešimtys lietuvių moksleivių, tačiau jų veikimas tiek Rusijoje, tiek vėliau Nepriklausomoje Lietuvoje turėjo milžiniškos svarbos.
Direktorius Piotras Vasiljevičius Benediktovas gimnazijai vadovauti pradėjo 1906 m. rugsėjo 1 d. ir dirbo iki pensijos 1918 m. rugsėjo 15 d. Gimnazijos istorijos tyrinėtojas mokytojas Vincas Peckus rašo, kad direktorius buvo ne tik išsilavinęs, bet ir geras politikas, psichologas, su visais elgėsi pagarbiai. Tik pasišventęs gimnazijai žmogus galėjo vadovauti mokyklai ekstremaliomis karo sąlygomis.
Mokytojas Petras Kriaučiūnas 1871 m. baigė Marijampolės gimnaziją, vėliau mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, Dvasinėje katalikų akademijoje Sankt Peterburge. Atsisakė šventintis į kunigus. 1881 m. Varšuvos universitete įgijo lotynų kalbos mokytojo teises. Gimnazijoje dirbo 1881-1887 metais, o po to nuo 1906 m. iki kol Varšuvos švietimo apygardos raštu 1915 m. rugsėjo 12 d. atleistas iš darbo. Mirė Jaroslavlyje 1916 m. sausio 20 d.
Kunigas Motiejus Gustaitis. Mokėsi šioje gimnazijoje 1881-1886 m., o 1887-1892 m. studijavo Seinų dvasinėje seminarijoje. 1883 m. įšventintas į kunigus ir komandiruotas į Marijampolės parapiją. Gimnazijoje dirbo nuo 1904 m. rugpjūčio 1d. „Žiburio“ draugijos organizatorius. Artėjant frontui iš Lietuvos traukėsi su „Žiburio“ mergaičių progimnazija. Įsikūrė Jaroslavlyje ir buvo Marijampolės berniukų gimnazijos kapelionu. Jaroslavlyje leido lietuviškus kalendorius.1918 m. liepos 3 d. jam išduotas pažymėjimas, kad dėstė lietuvių kalbą Jaroslavlio 2-je gimnazijoje, ir leidžiantis laisvai pravažiuoti į Lietuvą.
Kunigas Antanas Palubinskas baigė Seinų kunigų seminariją, vėliau – Peterburgo Dvasinę akademiją. Nuo 1913 m. spalio 11 d. dirbo gimnazijoje, dėstė tikybą katalikams lenkams. Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Vyriausiasis kariuomenės kapelionas 1918-1929 m., 1929-1933 m. Marijampolės mokytojų seminarijos kapelionas. Mirė 1943 m.
Vokiečių kalbos mokytoja Natalija Zemlianskaja (Sokolova), mergautinė pavardė Bogovut. Nuo 1905m. rugsėjo 1 d., su nedidele pertrauka, dirbo gimnazijoje. Turėjo 25 pamokas, buvo klasės auklėtoja. 1915 m. sausio 29 d. iš Marijampolės su sūnumi Nikolajumi ir tarnaite Marija Jurjeva išvyko į Jelecą miestą Oriolo gubernijoje. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę grįžo į Marijampolę.
Pastorius Emilis Eichelbergas iš Marijampolės su šeima: žmona Tereza, sūnumi Emiliu, dukra Irina išvyko iki Oriolo. Gabenosi 10 pūdų bagažo (pūdas – rusų svorio matas, lygus 16,3 kilogramo). Rašė Marijampolės gimnazijos direktoriui iš Lugansko, prašydamas pašalpos, nes „evakuacija išsekino finasiškai“. Greičiausiai apsistojo Lugansko mieste ir neatvyko į Jaroslavlį, todėl buvo atleistas 1915 m. rugsėjo 4 d. Vėl dirbo gimnazijoje Marijampolėje 1918-1919 m.
Justinas Jankevičius (mokytojas, visuomenės veikėjas) 1906 m. baigė Rygos Aleksandro gimnaziją, 1911 m. Sankt Peterburgo universiteto istorijos-filologijos fakultetą. Mokytojavo Rusijos ir Lenkijos mokyklose, dėstė lotynų ir lietuvių kalbas, psichologiją. Marijampolės gimnazijoje dirbo nuo 1915 m. rugsėjo 1d. 1916-1918 m. Jaroslavlyje organizavo mišrią lietuvišką „Žiburio“ draugijos progimnaziją, buvo jos direktoriumi. 1918 – 1921 m. Kupiškio progimnazijos mokytojas ir direktorius, vėliau vadovavo Panevėžio mokytojų seminarijai, Raseinių gimnazijai. 1928 m. gegužės 15 d. Prezidento aktu apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
Motiejus Grigonis (pedagogas, rašytojas, vertėjas, etnografas, gamtininkas, bibliotekininkas), aktyvus Panevėžio dramos, muzikos ir dainos draugijos „Aidas“ narys. Iki evakuacijos 1915 m. liepos 9 d. dirbo vienklasėje Panevėžio mokykloje. Rusijoje dirbo keliose mokyklose, (tarp jų ir Voronežo M.Yčo) mokydamas pabėgėlius iš Lietuvos. Išleido apie 40 knygelių vaikams ir jaunimui.
Tuo metu gimnazijos gydytoju dirbo būsimo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus svainis Stanislovas Juozas Bronislovas Pavalkis. 1915 m. jis buvo komandiruotas kovoti su epidemija ir 1918 m. rudenį mirė.
*****
1916 m. gegužės 28 d. gimnaziją baigė 32 abiturientai. Tarp jų būsimasis Lietuvos karo aviacijos vadas, generolas, aviacijos konstruktorius Antanas Gustaitis. Kartu su atestatu jis gavo sidabro medalį. Klasės auklėtojas matematikas Albertas Karlovičius Toimas savo auklėtinį apibūdino taip: „Labai gabus. Mokinio pareigas vykdo visada sąžiningai. Labai domėjosi fizikos- matematikos mokslais. Charakteris ramus,tylus, mandagus. Visada paklusdavo mokyklos disciplinos reikalavimams.“.
A. Gustaičio klasės draugas Bronius Sidaravičius, kaip ir A. Gustaitis, gavo sidabro medalį. Klasės auklėtojo charakteristika trumpa: „Labai gabus. Darbštus ir kruopštus. Ypač domėjosi fizikos- matematikos mokslais. Pasitikintis savimi, tačiau kartu ir mandagus. Visada paklusdavo mokyklos disciplinos reikalavimams.“ Jis baigė Maskvos universitete medicinos fakultetą ir tapo dermatologu- venerologu, tačiau Lietuvoje 1919 m. baigė karo aviacijos mokyklą. 1926-1927 metais tarnavo 4-joje eskadrilėje su lakūnu Steponu Dariumi.1928 m. baigė medicinos studijas, pradėjo dirbti universitete, apgynė daktaro disertaciją, tapo profesoriumi, katedros vedėju, daugelio mokslinių veikalų autorius. Mirė 1969 m. Kaune.
Dar vienas Lietuvos karo lakūnas iš tos pačios klasės Stanislovas Andzelmas Jakštys.
Ksaveras Mašanauskas , Mokolų pradinės mokyklos mokytojo Motiejaus Mašanausko sūnus,1918 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę, buvo jos veterinaras. 1941 m. ištremtas į Sibirą.
1917 m. gimnaziją baigė Antanas Enziulaitis (1895 -1942), pirmosios Marijampolės miesto tarybos narys, būsimasis Lietuvos vidaus reikalų ministras, taip pat Bronislovas Stukas, būsimasis gydytojas chirurgas ir Hiršas Mevzosas, Marijampolės prekybininko sūnus, kuriam įteiktas aukso medalis.
Besidominčių garsia gimnazija, jos auklėtiniais yra nemažai ir, tikiuosi, kolegos pagal turimus dokumentus dar papasakos ne vieną įdomią istoriją, atskleis ne vieną paslaptį. Visų dokumentų kopijas galima skaityti Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo skaitykloje.