1919 metai Lietuvai buvo kritiški: Laikinoji vyriausybė buvo priversta apleisti Vilnių ir keltis į Kauną, pavojų kėlė bolševikų ordos, lenkai, o ir vokiečiai pralaimėję karą iš Lietuvos traukėsi vangiai. Ne tik Laikinojoje sostinėje, bet ir miestuose, valsčiuose reikėjo kurti administracijos aparatą, rūpintis gyvybiniais gyventojų poreikiais: piliečių saugumu, jų vaikų ateitimi, maitinimu, šiluma ir daugybę kitų neatideliotinų svarbių dalykų.
Kaip visame krašte, taip ir Marijampolės mieste, pirmomis 1919 metų dienomis teko rūpintis karo, šalies gynybos reikalais. Į kariuomenę buvo pašaukti vyrai gimę 1897 ir 1898 metais t.y. tie šauktiniai kuriems 1919 m. sausio 1 dieną suėjo 20 ir 21 metai. Tačiau to nepakako ir buvo pakviesti savanoriai. Taip sausio mėnesį į besikuriančią Lietuvos kariuomenę išėjo dauguma „Žiburio“ gimnazijos vyresniųjų klasių moksleivių. 1919 m. pradžioje Vokietijos kariuomenės dalinys išsikraustė iš Marijampolės kareivinių, kur buvo pradėtas formuoti Lietuvos kariuomenės atsargos batalionas. Taip sutapo, kad būsimasis generolas leitenantas Konstantinas Žukas karo tarnybą nuo 1919 m. vasario 13 d. pradėjo Marijampolėje, pradžioje 1-jame pėstininkų pulke ryšių komandos viršininku, o nuo balandžio 15 d.- I atsargos bataliono vadu. K. Žukas savo atsiminimuose aprašo įdomių faktų iš to laikotarpio Marijampolės pvz. už lietuvių karininkų asmenines lėšas perkamus ginklus iš vokiečių kareivių, kai kurių naujokų „išsipirkimą“ iš karinės tarnybos ir pan.MajorasK. Žukas tais pačiai metais buvo lenkų fronto vadasSuvalkijoje ir dažnai jam tekdavo tvarkyti ne tik karinius, bet ir reikalus susijusius su marijampoliečių problemomis. Nepriklausomybės kovų dalyvis, daug nusipelnęs Lietuvai majoras Jonas Motiejūnas Valevičius 1919 m. buvo Marijampolės karo komendantu. Jį perkėlus tarnybon kitur, į komendanto pareigas nuo kovo 1 d. paskirtas tik ką baigęs karininkų kursus Kazys Skučas, (būsimasis generolas, paskutinysis Lietuvos vidaus reikalų ministras, sušaudytas Maskvoje 1941 m. liepos 30 d. ) Tokių drąsių ir išmintingų vyrų vadovaujama kariuomenė sustiprėjo ir nors skurdžiai apginkluota stojusi į kovą su gausesniu priešu sugebėjo atsilaikyti.
Marijampolės miesto (tuomet čia buvo 6373 gyventojai) savivaldybės Tarybai ir pirmajam burmistrui Eliziejui Draugeliui tomis dienomis taip pat rūpesčių pakako. Jau pirmomis sausio dienomis teko spresti miestiečių apsaugos, mokyklų ir mokytojų aprūpinimo, maisto, ligoninės, skerdyklos, nuo karo nukentėjusių ir skurstančių bei kitus reikalus. Labai aktualūs buvo finansiniai, mokesčių surinkimo klausimai, todėl krautuvių savininkai iki sausio 10 d. turėjo įsigyti patentus, išnuomota miesto skerdykla. Surašyti sąrašai nukentėjusių nuo vokiečių ir nuo rusų kariuomenių karo metu, nuspresta aprūpinti aštuonis milicininkus butais, šviesa t.y. elektra. Nutarta inventorizuoti kiek miestas turi žemės ir ar yra galimybė Kvietiškio dvare ar Mikalinėje pasodinti bulvių miesto varguoliams.
Palaipsniui pradėdavo darbus naujos įstaigos pvz. Marijampolės pašto kontora sausio 5 d. pranešė miesto valdžiai, kad ji jau dirba nuo sausio 4 d., įsikūrusi Ponų gatvėje 28 ir prašoma apie tai informuoti gyventojus.
Metų pradžioje Adomas Dundzila ir Bronius Sirutis atidarė jų įkūrtos prekybos bendrovės „Dirva“ galanterijos, knygų, rašomųjų daiktų krautuvę prie Rinkų gatvės („Žagrės“ namas) (J. Basanavičiaus aikštės 14 name). Bendrovės spaustuvė buvo P. Kriaučiūno gatvėje. 1919 metų vasarą įsigyta rankomis sukama spausdinimo mašina, Vokietijoje nupirkta lietuviško šrifto (raidžių). Pirmasis leidinys –dailininko A. Aleksandravičiaus parengtas vadovėlis „ Braižinėliai ir piešinėliai“ – buvo išleistas 1919 m. spalio mėnesį. 1919 m. ir Vargdienių seserų vienuolynas įkūrė „Šešupės“ spaustuvę ir knygyną. Mieste pradėti leisti įvairių organizacijų laikraščiai ir žurnalai: „Pavasario balsas“, „Jaunimo“ , „Beraštis“ , „Aušrinė“, „Bezmėnas“
Kovo 23 d. miesto Tarybos posėdyje, išvykus į Kauną E. Draugeliui, Tarybos ir Vykdomojo komiteto pirmininku (burmistru) buvo išrinktas Juozas Sirutis (šiose pareigose dirbo iki 1920 m. sausio 14 d.). Ir toliau sprendžiami neatideliotini miestui svarbūs klausimai pvz. ugniagesių reikalai. Pranešta, kad vokiečiai už ugniagesiams reikalingą įrangą prašo 300 markių. Ruoštasi miesto gyventojų surašymui perimant tas funkcijas iš vokiečių. Piliečiui Pautieniui paprašius leidimo atidaryti kinematografą, apžiūrėjus patalpas toks leidimas duotas už 400 rublių mokestį. Tačiau lėšų, matyt, pakako tik būtiniausiems reikalams, nes Marijampolėje kuriantis mokytojų seminarijai ir Švietimo ministerijai paprašius šiam reikalui lėšų buvo atsakyta, kad „…miesto savivaldybė neturi jokių lėšų ir nemato šaltinio iš kurio ji galėtų gauti, pertai ji negali dabartiniu laiku prižadėti prisidėti prie įkurimo mokytojų seminarijos Marijampolėje.“
Juozas Sirutis darbavosi Marijampolės miesto labui, tačiau, matyt padėtis buvo tokia sudėtinga, kad tuo pačiu metu t.y. 1919 m. birželio 30 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu jis buvo paskirtas Suvalkų miesto ir apskrities viršininku. Jis kartu su paskirtuoju Suvalkų milicijos vadu Juozu Sadula miliciją organizavo ne Suvalkuose, o Marijampolėje ir jau liepos 20 dieną 90 eilinių bei 15 vyresniųjų milicininkų su savo vadais pastotėmis išvažiavo į Suvalkus. Atsitraukt teko kartu su komendantūra, kai Lenkijos kariuomenė apsupo miestą rugpjūčio mėnesį.
Miesto Tarybos protokoluose liko tik tokie su tais įvykiai susiję įrašai: 1919 m. liepos 2 d. „Sulyg prašymo pirmininko Siručio paliuosuoti jį nuo pareigų ant 3 dienų“, o 1919 m. liepos 20 d. „Tarybos pirmininkas Sirutis prašė, kad jį Taryba mėnesį laiko skaitytų pirmininku, nors jis ir nebus Marijampolėje“ Iš miesto tarybos protokolų galima pastebėti, kad rudeniop gyventojų maitinimo reikalai pagerėjo, radosi daugiau verslininkų, amatininkų, buvo padedama ir pabėgeliams, kuriems buvo skirtas atskiras namas, skiriamas maitinimas. Miesto ižde taip pat buvo daugiau pinigų.