Valstybės yra tiek, kiek yra laisvų piliečių


Po ketverių metų minėsime Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo šimtmetį. Šiam įvykiui rengtis pradėta prieš kelerius metus, kuriamos programos, sudaromos darbo grupės. Visi 1918 metai bus paskelbti šimtmečio metais, išleista daugybė pinigų įvairiems minėjimams, įamžinimams. O kas iš to paprastiems žmonėms? Ar mes tikrai turime tą valstybę, už kurios sukūrimą prieš beveik 100 metų pasirašė Lietuvos Taryba?

1918 metais, skelbdama Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, Lietuvos Taryba galėjo atsiremti į lietuvių tautos sąmonėje niekada galutinai nepražuvusias valstybingumo tradicijas, siekiančias kelis amžius iki pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo. Bet per visus tuos amžius Lietuva, kaip savarankiška valstybė, gyvavo labai trumpai. Kodėl?

– Matyt, tai lėmė daugybė objektyvių ir subjektyvių priežasčių. XVII-XVIII a. Lietuvą siaubė ne tik Švedijos, Rusijos kariuomenės, bet ir vis pasikartojančios maro epidemijos. Daugybė kaimų liko tušti, nedirbama žemė apaugo miškais. Po tokių nelaimių atsigauti buvo sunku. Daugiau domiuosi Sūduvos istorija, tad galiu pasakyti, kad po 1710-1711 m. maro turtingoje grafų Butlerių valdomoje Prienų seniūnijoje (tuo metu teritorija nuo Nemuno iki Šešupės) 71 kaime buvo likę tik 13 šeimų. Ir vis dėlto pagrindinė Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) žlugimo priežastis buvo ne karai ir ne maras, o valdžios viršūnių krizė, suvešėjusi jų puikybė, turtų godulys ir tarpusavio rietenos.

– Ar valstybė gali jaustis laisva, tapusi kokios nors valstybių grupės nare? Vos išsivadavę iš Sovietų Sąjungos stačia galva puolėme į kitą sąjungą – Europos. Džiaugėmės tapę jos nariais, bet iš tiesų vėl įkišome galvą į kilpą. Tapome priklausomi nuo Europos įstatymų, dėl emigracijos praradome beveik milijoną gyventojų.

– Gerai sakote, stačia galva. Buvo žmonių, kurie siūlė neskubėti, pagalvoti. Kam rūpėjo galvoti? Daug kas priklauso nuo mūsų valdžios vyrų ir moterų, kurie dažnai dangstosi Europos Sąjungos teisės aktais, nesvarstydami, ar Lietuvai tai reikalinga, naudinga. Užtenka prisiminti ES Konstitucijos ratifikavimą Seime 2004 metais. Lietuviai pirmieji ratifikavo Europos Sąjungos Konstituciją, galima sakyti, ne tik į ją neįsigilinę, bet ir dorai neperskaitę. Iš tiesų reikėjo pirma duoti įvertinti teisininkams, tartis su žmonėmis, o tik tada pasirašyti. Priimant svarbius sprendimus dažniau bailiai dairomasi, ar tik nebus pažeistas koks Europos Sąjungos teisės aktas, ar nebus kokių sankcijų, ką apie mus pasakys. Lietuvos piliečių nuomonė dažniausiai būna neįdomi. Sako, kad Europos Sąjunga mums duoda, o kas suskaičiavo, kiek Europai duodame mes. Tuos pinigus, kuriuos gauname, mes jiems ir sugrąžiname, pirkdami brangią žemės ūkio techniką, kitką. Ar kas suskaičiavo, kiek žmonių mes jiems išmokinome ir atidavėme. Ten mūsų pinigai išvažiavo.

– Kiekviena emigracijos banga reiškė, kad kažkas su valstybe negerai ir kiekviena ta banga valstybei kirsdavo per šaknis. Kas liks iš mūsų valstybės šaknų po paskutinio ir, neabejotinai, didžiausio per visą Lietuvos istoriją lietuvių išsivaikščiojimo?

– Kaip sakė vienas išmintingas kolega, dėl pastarojo laikotarpio ekonominės politikos Lietuva neteko keletą kartų daugiau žmonių negu per tris XX a. okupacijas. Galima apsimesti, sakyti, kad viskas bus gerai, lietuviai (bent dalis) sugrįš, Lietuva neišsivaikščios, tačiau tai būtų tik savęs apgaudinėjimas. Reikia bent vizijos, o tada ir veiksmų, padedančių bent jau priartėti prie kalbų. Mūsų intelektualai Krescencijus Stoškus, Vytautas Radžvilas ir kiti apie tai kalba ir rašo, tačiau tie, nuo kurių kas nors priklauso, nieko nedaro. O daryti tikrai yra ką. Apie provincijos problemas dažnai tik pakalbama, o kaimai ir toliau tuštėja, mokyklos uždaromos. Keista tik kad geltonųjų autobusiukų nemažėja.

– Valstybė kuriama ant demokratijos pagrindų, o demokratija įmanoma tik tada, kai žmonės jaučiais laisvi. Ar lietuviai jaučiasi laisvi?


– Dabar piliečiai dažniau pagalvoja, kiek čia tos demokratijos, galimybės valdyti liaudžiai Lietuvoje yra. Dažnai matome, kad žmonių nuomonė visai nereikalinga, jeigu ji nesutampa su valdžios nuomone. Tad kur čia demokratija? Kol linkčioji galva, pritardamas aukščiau stovintiems, tol esi demokratas, bet kai tik pasakai savo nuomonę, nesutampančią su valdžios, gali būti išvadintas Kremliaus agentu. Ar galime sakyti, kad gyvename demokratinėje šalyje, jei sąžiningai atliekantys savo pareigas pareigūnai atleidžiami iš darbo? Paprastas pilietis, pragyvenantis iš savo darbo, spaudžiamas į kampą ir net niekinamas. Prisiminkime vieno liberalų lyderio pamąstymus apie uždirbantį mažiau negu 5 tūkst. litų darbuotoją. Mes kartais demokratiją įsivaizduojame tik kaip laisvą žodį, bet pamirštame, kad viskas susiję su žmogaus ekonomine laisve. Mažai kas gali oriai išgyventi. Lietuvoje yra laisvai mąstančių žmonių, bet galimybės jiems išsakyti savo mintis – ribotos. „Respublika“ suteikė tribūną laisvai mąstančių piliečių redakcinei kolegijai, galėjome juos išgirsti. Ačiū už tai. Kiekvienas pilietis turi savo nuomonę, bet daugumą veikia propaganda per televizorių, kai kurią spaudą. Gaila, kad tokių žmonių, kaip „Respublikos“ redakcinė kolegija, negalime girdėti viešai. Nežinau, ar jų neįsileidžia, ar nekviečia, bet kitos nuomonės nelabai ir girdime.

– Ar galime išsirinkti laisvai valdžią, prezidentą? Ar gali jaustis žmonės laisvi, balsuodami už partinį sąrašą.


– Pamenate, kai tas pats kandidatas į Seimo narius būdavo ir daugiamandatės, ir vienmandatės rinkimų apygardos sąrašuose? Kaip koks atsarginis parašiutas būdavo suteikiamas – ne čia, tai ten pralįs. Ir pralįsdavo. Tokia pati dabar tvarka ir į Europos Parlamentą. Sąrašuose ir Seimo nariai, ir ministrai ir net kandidatas į prezidentus. Tarsi nebūtų kitų kandidatų? O kas sumokės už papildomus rinkimus į laisvas Seimo narių vietas, jei kandidatai pateks į Europos Parlamentą? Nors ką čia klausti, atsakymas ir taip aiškus. Taip ir atsiranda karaliukų, kurie nemato reikalo Lietuvos piliečiui paaiškinti savo sprendimų. Taip dar didėja atskirtis tarp piliečio ir valdžios. Demokratija pas mus dažnai imituojama. Tarytum ir pasiklausiama žmonių nuomonės, bet jeigu ta nuomonė nesutampa su valdžios, ji keliauja į šiukšlyną. Ar ne taip buvo rengiant apklausą dėl atominės elektrinės. Žmonės balsavo, kad elektrinės nereikia, bet kas tos nuomonės klauso. Arba dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Tokiai mažai valstybei, kaip Lietuva, žemė yra pagrindinis turtas. Turbūt daug kas net neįsivaizduoja, koks tai didelis turtas. Vandens kiek nori, žemė derlinga, tik reikia pasiimti, ką gamta duoda. Bet ne, mūsų valdžia iš visų jėgų įrodinėja, kad nieko neatsitiks, jeigu įsileisime užsieniečius. Ar tikrai tikime, kad jie tinkamai rūpinsis svetimos valstybės žeme? Gaila, bet kertame šaką, ant kurios sėdime, užuot darę tai, ką mokame geriausiai. Lietuvis gimė žemdirbiu, kodėl iš jo reikia atimti teisę žemę dirbti. Prieškariu tik žemės ūkis Lietuvą išvedė. Žmonės sako, kad Seimo narių per daug, bet sėdintiems valdžioje tai neatrodo problema. Buvusi finansų ministrė ne kartą yra sakiusi, kad sumažinę Seimo narių vis tiek nieko nesutaupytume. Tai – tik kruopos biudžetui. Kas tada ne kruopos? Pusė Lietuvos važiavo į Lenkiją apsipirkti, o ekonomistai vis tiek tvirtino, kad Lietuvos biudžetui tas apsipirkimas neturi įtakos. Skaičiuokime – vienoje vietoje įtaka nedidelė, kitoje, taip ir išmėtome.

– Koks turėtų būti valstybės prezidentas? Kiek jis turi būti atviras, kiek prieinamas? Kiek laisvas? Kokia jo atsakomybė tautai?

– Konstitucijoje teigiama, kad mūsų prezidentas daugiau galių turi užsienio politikoje. Nenorėčiau su tuo visiškai sutikti. Užtenka tų galių prezidentui ir vidaus politikoje. Jeigu prezidentas gali ministrams užsienio kalbos egzaminą surengti, ar čia ne galios? Prezidentas prokurorus, saugumą, teisėjus valdo. Ką tai sako? Man atrodo, kad prezidentas galių turi tiek, kiek jis nori. Jeigu naudosi tas galias geriems tikslams, bus ir geras rezultatas. Neužtenka prezidentui gražiai atrodyti, gražiai šnekėti, reikia dirbti dėl žmonių. Prezidentas turėtų būti maksimaliai atsakingas už savo žodžius, veiksmus, nebijoti pripažinti klaidų. Žinoma, jis atviras ir prieinamas valstybės piliečiams. Visiškai laisvų žmonių (kartu ir prezidentų) nebūna, bet turint piliečių pasitikėjimą ir palaikymą daug galima nuveikti. Laukiu nesulaukiu, kai mūsų jaunimas, kuris iš Bristolio, Dublino ar Londono gal kiek kitaip mato Lietuvos problemas, pagaliau imsis darbo ir atsakomybės už savo tėvų žemę.